Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 31d. 15:01

Atidaroma Geistės Marijos Kinčinaitytės paroda „atvira erdvė, klostuota“

G.M.Kinčinaitytė. Be pavadinimo (Burning) 28.11x35.22cm
Gustės Marijos Kinčinaitytės nuotr. / G.M.Kinčinaitytė. Be pavadinimo (Burning) 28.11x35.22cm

„atvira erdvė, klostuota“ – tai naujausią Geistės Kinčinaitytės kūrybą pristatanti personalinė paroda, kurios pagrindinė dalis yra menininkės debiutinis filmas, video esė „Telkinys“ (The Pool, 2020). Šis darbas sukurtas bendradarbiaujant su rašytoja Elaine Tam bei eksperimentinės muzikos kompozitoriais Simonu Allenu, Janu Hendrickse ir Sandro Mussida. Naujasis kūrinys yra tarsi ilgalaikio svetingumo, priklausymo ir susvetimėjimo temų tyrinėjimų kulminacija: autorė vaizdų kalba išreiškia gamtinių reiškinių – vandens telkinių, dykviečių, olų – prikaustančią įkrovą, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Kinčinaitytės ankstyvojoje fotografinėje kūryboje nuolat šmėžuojantis apleistas kūnas gali būti suvoktas kaip vieta, kurioje susilieja pažįstama ir svetima. Serijoje „Pabudimas“ (The Wake, 2013) ji prikelia nuogą moters figūrą pasukdama vaizdą 90-ies laipsnių kampu, taip transformuodama peizažišką kūną. Šio pasyvus horizontalumas virsta nerangiu pasistojimu, nejaukos jausmą keliančiu nenatūraliu pakibimu, atskleisdamas, jog erotinė apnuoginta figūra visuomet jau yra negyva. Parodoje „atvira erdvė, klostuota“ peizažas tampa būtent šiuo kūnu.

Nuo ekspozicijos iki montažo, regimai pasyvius objektus reprezentuoti arba animuoti siekiančių vaizdų kūrimą lydi smurto dvelksmas. Pasipriešindama tam, Kinčinaitytė renkasi alternatyvų sąveikos su žemiška subrealybe būdą. Šis atvirumas, teikiantis pirmenybę nuojautai ir pažeidžiamumui, o ne žinojimui ir išankstiniam suvokimui, pats tampa psichinių ir fizinių ribų peržengimo vieta. Vizualiai šį apsikeitimą – klostymą – įkūnija krantas, svarbiausias „Telkinio“ elementas tiek tiesiogine, tiek metaforine prasme. Ribą, įsiveržimą ir slenkstį simbolizuojantis krantas yra susitikimo su Kitybe ar jos užkalbėjimo vieta par excellence. Fiksuoti trokštanti kamera susiduria su faktu, kad kraštovaizdžiai yra veiksnūs, generatyviniai kūnai, nepasiduodantys nekintamiems paaiškinimams ir reikalaujantys takių fikcinių pasakojimų.

Renginio plakatas/„atvira erdvė, klostuota“
Renginio plakatas/„atvira erdvė, klostuota“

„atvira erdvė, klostuota“ apmasto įvairių formų būtybių ir kūnų susiklostymą per geopoetinius eksperimentus. Kaip ir ankstesniame Kinčinaitytės projekte „Tu priklausai man“ (You Belong to Me, 2016), tai, kas prasideda kaip dokumentacija, netrukus virsta jausminga meilės korespondencija tarp žmogiškų ir nežmogiškų jėgų.

Geistė Marija Kinčinaitytė yra menininkė ir tyrėja. Jos vizualinė kūrybinė praktika remiasi susidūrimais su nejaukos (angl. the uncanny) reiškiniu, kurį galima suprasti tiek kaip iškritimą iš komforto zonos (savęs suvokimo, žmogiškumo, įprastumo, savos vietos ar aplinkos), tiek kaip jautrumą dar neatpažintai esybei. Menininkė šiuo metu studijuoja Kembridžo universiteto kino ir ekrano studijų doktorantūroje. Jos tyrimų interesų sritys yra medijų archeologija, menininkų filmai ir instaliacijos.

Temos: 3 Menas Kultūra Paroda

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Esports namai

URBAN˙/