Choreografės Ofros Idel darbe „Arklio uodega“ pora (šokėjai Sophia Krantz ir Ruby‘is Edelmanas) dramatiškai ir netgi su laukiniu įkarščiu aiškinosi santykius. Šokio dialogas prasidėjo vyrui švelniai ir nekaltai glostant susigūžusios moters ranką, petį, skruostą. Netrukus išryškėjo tarpusavyje tvyrant įtampa, o vyro judesiai tapo tiesmuki ir šiurkštūs – jis ne kartą griebė moterį už tarpkojo, čiupo už plaukų, surištų į arklio uodegėlę, vilko grindimis, godžiai siurbėsi į jos krūtinę. Pastarasis reginys priminė aršų kalnų erelį, draskantį bejėgio Prometėjo kepenis. Scenos gilumoje melancholiškai ir lėtai mūrine siena plaukė debesys kontrasto principu sustiprindami tvyrančią įtampą bei situacijos dramatiškumą. Tačiau konfliktas tuo nesibaigė. Protarpiais moteriai pavykdavo išsilaisvinti, parversti siuntantį vyrą ant grindų ir bandyti jį prispausti, neleisti judėti. Tačiau vyras išsivaduodavo ir vėl atakuodavo su ne ką mažesniu įsiūčiu – šiurkščiai tempdavo už rankos, įsisiurbdavo į jos tarpukojį, vilkdavo ją už plaukų uodegos. Galiausiai, pačiam vyrui „užaugo“ plaukų kasa ir jis ėmė klykti, žviegti tarsi pasmerktas apsėstasis.
Po trumpos techninės pertraukėlės, vyraujančios nuotaikos dar labiau sustiprėjo. Ido Tadmoro atliekamas darbas „Kai žvėris sugrįžo“ (choreografas – Meravas Cohenas Reinanas) įtikino, kad Rūtos salėje siautėja demoniškos dvasios.
Pirmiausia iš tamsos išniro vešlių garbanų galva ir stuburu nutekėjusios kraujo srovė, o fone pasigirdo nervingai po kaklu skimbčiojantis varpelis. Gyvis trūkčiodamas nusvarindavo galvą, raudonomis rankomis draskė kažkokius niežulius nuo kaklo, sprando, ausų, galvos. Jis tiesė rankas į priekį ir traukė į save nematomus demonus pro sukąstus dantis švokšdamas nežinomus žodžius. Velnio apsėstasis ėriukas krito ant šono, susigūžė, įsikandęs suknelės skverną ritosi kūliais ir vis trinktelėdavo į žemę sunkiais akmenimis, kuriuos slėpė savo sterblėje. Vidinis demonas nerimo tąsydamas kūną į scenos gilumoje sumestas šiaudų krūvas, kojomis brėždamas didelius ratus, o pasikasęs po šiaudais virpėjo ir trūkčiojo. Pasigirdo pamėkliškas ir kraują stingdantis juokas. Netrukus apsėstasis iš turimų šešių baltų akmenų suformavo apeiginį ratą, prieš tai juos gerai apseilėjęs ir įvertinęs, tarsi didžiausios vertės daiktus. Apsukęs ratą aplink savo suformuotą apeigų vietą, jis palengva įsliuogė į vidurį vis murmėdamas paslaptingus ir kraupinančius žodžius, tarsi kviesdamasis tamsiąsias jėgas. Ceremonijos kulminaciją liudijo drebantis, besipurtantis kūnas, lydimas kvatojimų, klykavimų, vaitojimų sumišusių su užkeikimais ir spjaudymusi. Apsėstasis persimetė vilkimą suknelę per galvą ir nusitempė ją nuo kūno, tėškė į rato vidurį ir prasidėjo apeigos. Gyvis ėmė intensyviai masturbuotis, paskui tvirkinti sumaitotą suknelę, o pasitenkinęs ją subadė įsivaizduojamu peiliu. Kiek aprimęs nelabasis atsigulė nukryžiuotojo poza ir toliau murmėjo užkeikimus, kliedėjo, kvatojo bei spjaudėsi. Trikdantis reginys pasibaigė padarui pasislėpus už medinės tvorelės ir ant jos pakabinus varpelį, tarsi perduodant estafetę sekančiam ėriukui.
Šiuolaikinio šokio festivalis „Aura“ vyksta Kaune rugsėjo 18-22 dienomis.
Ši recenzija yra kritinio rašymo projekto „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ dalis.
