Andrius Tapinas: Vilniaus knygų mugė man yra sielos atlaidai
Turbūt vienintelį kartą metuose vienoje vietoje pamatau tiek daug šviesių veidų ir suprantu, kad šioje šalyje nėra taip blogai
Dažniausiai sakau, kad Vilniaus knygų mugė man yra sielos atlaidai. Turbūt vienintelį kartą metuose vienoje vietoje pamatau tiek daug šviesių veidų ir suprantu, kad šioje šalyje nėra taip blogai, jei turime tokį unikalų renginį, kuris vis plečiasi ir kasmet įgija naujas formas.
Džiaugiuosi, jau kelintus metus iš eilės galėdamas praleisti mugėje visas dienas ir būti nedidele jos dalimi.
Atmintyje iškyla kamščiai šeštadienio ryto prie „Litexpo“, eilės prie kasų, bet jokio pykčio, jokio nepasitenkinimo. Ore tvyro šventės nuotaika, žmonės išsiruošė į šventę. Vaikai, lakstantys po sales ir renkantys autografus ant bloknotų.
Skaitytojai juokais besiskundžiantys, kad sudalyvavo keliuose neplanuotuose renginiuose, nes negalėjo ištrūkti iš juos nešančio srauto. Šiek sutrikę rašytojai, netikėtai atsidūrę dėmesio centre ir scenos viduryje. Visa tai žavinga.
Mėgstu detektyvus ir jų skaitau daug. Man patinka skandinaviški - ypač Jo Nesbo. Kelis kartus skaičiau ir nesiliauju žavėtis Stiego Larssono “Milleniumo” trilogija. Su nostalgija vis atsiverčiu klasikinius detektyvus ir grįžtu į svečius pas Erkiulį Puaro, Šerloką Holmsą ar Filipą Marlou.
Kristina Sabaliauskaitė: Čia galima savo akimis įsitikinti lietuvių meile knygai ir knygos gyvastimi
Labai mėgstu demokratišką, džiaugsmingą knygų mugės atmosferą, tai, kad žmonės į ją eina kaip į šventę, pabendrauti. Ar gi gali būti kas gražiau nei šventė, kurios centre - knyga, literatūra, kultūra?
Knygų mugė Vilniuje man asocijuojasi su nuo autografų rašymo skaudančia ranka! (Juokiasi). Bet tai geras, malonus skausmas ir puiki galimybė susitikti su skaitytojais, sulaukti jų klausimų. Labai mėgstu demokratišką, džiaugsmingą knygų mugės atmosferą, tai, kad žmonės į ją eina kaip į šventę, pabendrauti. Ar gi gali būti kas gražiau nei šventė, kurios centre - knyga, literatūra, kultūra?
Vilnaus skaitytojų šventė skiriasi nuo kitų Europos knygų mugių, kurios yra griežtai profesinės, verslo mugės: leidėjai ir agentai atvažiuoja, nusiperka, parduoda ką reikia ir išvažiuoja. Apsilankę Vilniuje jie paprastai lieka maloniai nustebinti, jog mūsiškė - ir šventė skaitytojams, kad ji tokia betarpiška, gyvybinga. Kai pasaulyje aptingusios masės vis dažniau renkasi menkavertę, mąstyti neskatinančią, bukinančią TV produkciją, o skaitytojų kiekis mažėja, čia galima savo akimis įsitikinti lietuvių meile knygai ir knygos gyvastimi. Paliko įspūdį vieno garsaus Vilniaus knygų mugėje besilankiusio britų autoriaus žodžiai: „šios minios jūsų knygų mugėje man grąžina tikėjimą žmonija“.
Turiu pripažinti, kad detektyvus skaitau labai retai. Žinoma, paauglystės sentimentus jaučiu neprilygstamai britų detektyvinei klasikai: Agatai Kristi ir serui Arturui Konanui Doiliui. Niekas iki šiol taip ir nesugalvojo geresnių detektyvinių personažų už Puaro, Mis Marpl ar Šerloką Holmsą. O šiaip detektyvinio žanro kūriniai man per seklūs, daugiau skirti laiko užmušimui, o jo šiuo metu stinga. „Kriminalkas“, kaip ir dera, galbūt pradėsiu skaityti senatvėje (juokiasi). Tad nesu didelė šiuo metu madingų skandinaviškųjų detektyvų gerbėja: jie gana panašūs. Skaitei vieną jų - skaitei visus. Vis apie depresyvų skandinaviško rojaus pamušalą, užgniaužtas emocijas ir bejėgiškumą, prasiveržiantį nusikaltimais, prieš silpnuosius, o sekliai dažniausiai patys būna psichologiškai traumuoti ar sergantys Aspergerio sindromu ir taip toliau, ir, blogiausia – be polėkio ir humoro jausmo. Todėl jei norisi įtraukiančios istorijos, mano temperamentui artimesni pietiečiai: Andrea Camilleri su jo siciliečiu inspektoriumi Montalbano ar Arturo Perez-Reverte ir jo interteksualieji, meno ir istorijos užuominų prifarširuoti trileriai.
Detektyvas yra įdomus žanras - kad jį gerai parašytum reikia ypatingai aštraus proto, bet, mano nuomone, labai retai rezultatas skaitytojui suteikia gilesnę intelektinę ar egzistenciškai suvirpinančią patirtį. Į galvą šauna vos kelios išimtys, kūriniai, kurie yra taip pat ir puiki, gili literatūra: Umberto Eco „Rožės vardas“ ir Gabrielio Garcia Marquezo „Paskelbtos mirties kronika“.
Audronė Urbonaitė: Tai – ne kvailiams skirta teritorija
Dar Vilniaus knygų mugė man svarbi tuo, jog ji nėra kvailiams skirta teritorija
Esu išsižiojusi autorė, nes informaciją apie dėmesio vertas knygas sužinau paskutinė. Todėl džiaugiuosi, kai galiu atvykti kaip dalyvė, kai nepristatoma jokia mano pačios knyga: tada maklinėju su programa rankose per visas sales ir labiausiai veržiuosi į akademinių ir analitinių knygų pristatymus. Labiausiai mane domina filosofija, lyčių lygiavertiškumo atmainos ir iškrypimai, psichologija, valstybės ateities prognozės. Kartais – draugų knygos.
Šiemet eisiu į Agnieszkos Juzefovič knygos „Tuštumos fenomenas“ bei Jūratės Baranovos „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“ pristatymus (autorės dovanotą knygą jau perskaičiau, bet drožiu savanaudiškais sumetimais – esu ten ne sykį cituojama. Pokštas elementaris). Taip pat eisiu klausytis Dalios Staponkutės samprotavimų. Labai norėčiau būti kaip ji išbandžius natūralų kovą už būvį kitose platumose ir man apmaudu, jog to nepatyriau iš tikrųjų, nes du šimtai kursų ir projektų svečiose šalyse yra tik pasaulio pažinimo imitacija.
Dar Vilniaus knygų mugė man svarbi tuo, jog ji nėra kvailiams skirta teritorija. Man nepriimtini ekvilibristiniai triukai – pavyzdžiui, lakstymai su dujokaukėmis arba šuolis iš parašiuto, nes jie negali pagerinti knygos turinio.
Šiaip detektyvų neskaitau, bet įdomus faktas, kad žmonės teigia, jog pernykštis romanas „Žydiškų daiktų kambarys“ yra širdį veriantis detektyvas. Manau, tikrasis detektyvas mano gyvenime prasidės, kai skaitytojai ir darbdaviai perskaitys šiųmetę publicistikos knygą „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“.
Mindaugas Nastaravičius: Vilniaus knygų mugė suartina
Aš į Vilniaus knygų mugę keliauju daugybę metų. Mokyklos laikais prisipirkdavau nukainotų knygų, kurių neperskaitydavau. Pavyzdžiui, „Kelmės istorija“ arba „Rankdarbių menas“. Tad skaitytojų šventė mugė man ir asocijuojasi su knygomis, kurias nusipirkau, bet neperskaičiau. Ir kurių nepirkau, bet perskaičiau.
Labiausiai įsiminė, kaip turbūt 2012-aisiais, susitarę su bičiuliu poetu susitikti mugėje, vienas kito ieškojome apie valandą. Jis nerado pagrindinio įėjimo, aš – pagrindinio išėjimo. Blaškydamiesi po mugę, vienas kitam telefonu pasakėme daug dalykų. Vėliau teko taikytis (juokiasi). Tai reiškė, kad Viilniaus knygų mugė suartina.
Didžiausia ir svarbiausia knygų mugė Baltijos šalyse įvyks jau vasario 19–22 dienomis parodų ir kongresų centre „Litexpo“.
