Sekite 15min Google
Atsakymų į šiuos klausimus spalio 22–23 dienomis ieškos tarptautinis tarpdisciplininis mokslinis-meninis simpoziumas „ADLES 2026“ (Menas, dizainas, kalbos, ugdymas ir socialinis darbas: inovacijos teorijoje ir praktikoje), kurį organizuoja Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas. Renginys vienoje platformoje sujungs mokslinius pranešimus, kūrybines dirbtuves ir meno erdves.
„Šių metų simpoziumo tema yra platesnė nei vien dirbtinis intelektas. Norime kalbėti apie tai, kaip sparčiai besikeičiančiame ir įvairialypiame pasaulyje kuriame prasmes, kaip susikalbame ir kaip saugome autentiškumą“, – sako simpoziumo organizatorė, Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto prodekanė mokslui ir menui, dr. Justina Petrulionytė-Sabonienė.
Šių metų diskusijose susitiks dalyviai iš daugiau nei penkiolikos šalių, įskaitant Nyderlandus, Vokietiją, Italiją, JAV, Ukrainą, Uzbekistaną, Egiptą ir Baltijos šalis. Renginio partneriai: Tiranos universitetas (Albanija), Kauno socialinių paslaugų centras, The LINGUIST list (tarptautinė akademinės lingvistikos bendruomenės informacijos platforma, Ciurichas, Šveicarija).
Ką prarandame, kai už mus pradeda mąstyti dirbtinis intelektas?
Vienas iš pagrindinių simpoziumo pranešėjų, Fontys taikomųjų mokslų universiteto (Nyderlandai) profesorius dr. Bart Wernaart, tyrinėjantis etiką, teisę ir technologijas, įspėja apie pavojų, kurį sukelia aklas DI pasitelkimas vien tik efektyvumui didinti. Anot jo, mes rizikuojame pradėti lenktynes dėl produktyvumo, kurios gali turėti liūdnas pasekmes mūsų pačių evoliucijai.
„Didžiausia grėsmė yra kognityvinių, emocinių ir moralinių užduočių perleidimas mašinoms. Tai užduotys, kurias žmonės privalo išmokti ir atlikti patys, kad galėtų sėkmingai gyventi visuomenėje kartu su kitais žmonėmis“, – teigia dr. B. Wernaart.
Didžiausia grėsmė yra kognityvinių, emocinių ir moralinių užduočių perleidimas mašinoms.
Kaip pavyzdį mokslininkas pateikia vis stiprėjančią tendenciją: žmonėms darosi lengviau aptarti savo sudėtingus jausmus su bendraisiais kalbos modeliais (LLM), o ne su tikru draugu.
„DI visada duoda drąsinančius, išankstines nuostatas patvirtinančius atsakymus. Tai sukuria komforto ir saugumo jausmą, tačiau kartu mes prarandame progą mokytis susidoroti su konfliktinėmis emocijomis ar kito žmogaus reakcijomis“, – pastebi ekspertas.
Kita dr. B. Wernaart įvardyta problema – jaunų specialistų ateitis. Jei organizacijos ar įmonės naudos DI pradinėms užduotims atlikti, bus ištrinti pirmieji keli jaunų profesionalų karjeros laiptai. Taip ateityje gali nelikti kompetentingų žmonių, gebančių kritiškai vertinti paties DI generuojamus rezultatus.
Profesoriaus teigimu, norint išvengti gilesnės socialinės atskirties, būtina kurti moralinį grįžtamąjį ryšį tarp technologijų kūrėjų ir visuomenės, o į diskusijas įtraukti ir tuos žmones, kurie paprastai jose nedalyvauja.
Ar dirbtinis intelektas gali sukurti tikrą meną?
„ADLES 2026“ išsiskiria tuo, kad sujungia ne tik sausą teoriją ar mokslą, bet ir gyvąją kūrybą. Šią idėją vizualiai įprasmins simpoziumą lydinti virtuali menininkų paroda, inicijuota ir organizuojama bendradarbiaujant su kultūros platforma „Almeda“. Tai praktinė erdvė, kurioje kūrėjai per vizualiojo meno prizmę reflektuoja šiuolaikinio pasaulio pokyčius.
Šios parodos kuratorė yra Kauno kolegijos Menų akademijos studijų krypčių koordinatorė Ainė Jacytė. Jos kuruojama virtuali erdvė leis renginio dalyviams bei žiūrovams savo akimis patirti žmogiškojo ir technologinio pasaulio sandūrą.
Jei etikos specialistai nerimauja dėl visuomenės santykių, tai meno pasaulyje diskusijos dėl DI liepsnoja dar ryškiau. Puikus to pavyzdys – dr. Borisas Eldagsenas, kuris skaitys pranešimą pirmosios simpoziumo dienos plenariniame posėdyje. Šis garsus vokiečių fotomenininkas išpopuliarėjo visame pasaulyje atsisakęs prestižinio „Sony World Photography Awards“ apdovanojimo, atskleidęs, kad jo kūrinys buvo sukurtas naudojant DI. Įdomu tai, kad apdovanojimų ceremonijos metu, dr. B. Eldagsenas organizatoriams pasiūlė piniginį prizą paaukoti Odesoje, Ukrainoje vykusiam fotografijos festivaliui.
Pasak fotomenininko, vizualiai gražus vaizdas nebūtinai yra prasmingas. DI gali lengvai imituoti autentiškumą, tačiau tikrasis žmogiškasis faktorius kyla iš unikalios kūrėjo biografijos ir suvokimo, kad mūsų sprendimai turi pasekmes.
DI gali lengvai imituoti autentiškumą, tačiau tikrasis žmogiškasis faktorius kyla iš unikalios kūrėjo biografijos ir suvokimo, kad mūsų sprendimai turi pasekmes.
DI gali lengvai imituoti autentiškumą, tačiau tikrasis žmogiškasis faktorius kyla iš unikalios kūrėjo biografijos ir suvokimo, kad mūsų sprendimai turi pasekmes.
„Mirtis nėra atsitiktinis reiškinys – būtent jis formuoja tai, kas mums brangu, ir kodėl mes apskritai kažką kuriame. DI gali imituoti išgyventos patirties išraišką, tačiau jis nėra pats to išjautęs“, – pastebi fotomenininkas.
Dr. B. Eldagsenas įspėja dėl vadinamojo „beveiksmio optimizavimo“, kai algoritmai pateikia vaizdus, pritaikytus tik mūsų pomėgiams. Jo nuomone, tikrasis menas neturi įtikti – jis privalo mesti iššūkį, kelti vidinį pasipriešinimą.
Vis dėlto kūrėjas nėra nusiteikęs prieš technologijas. B. Eldagseno teigimu, meno kūrinys, sukurtas su DI, gali būti autentiškas. Žmogiškasis prisilietimas atsiranda iš menininko ketinimų, sprendimų ir aktyvaus įsitraukimo į procesą, o ne iš technologijų nebuvimo.
Naujas iššūkis švietimui: kaip ugdyti tuos, kurie auga su DI?
Suvokiant šiuos pokyčius, didžiulė atsakomybė tenka švietimo įstaigoms. Dr. B. Eldagsenas pabrėžia, kad šiandien universitetams ir kolegijoms neužtenka tiesiog įtraukti DI į studijų programas.
„Reikia iš naujo permąstyti, kam apskritai ugdomi jaunieji kūrėjai. Studentus būtina išmokyti „nulaužti sistemą“: ne tik valdyti įrankį, bet ir kvestionuoti jo prielaidas bei atmesti primestus šablonus“, – sako B. Eldagsenas.
Reikia iš naujo permąstyti, kam apskritai ugdomi jaunieji kūrėjai.
Šiai minčiai pritaria ir Kauno kolegijos prodekanė dr. Justina Petrulionytė-Sabonienė. Jos teigimu, ugdytojų užduotis nėra išmokyti naudotis konkrečiais įrankiais, nes jie keičiasi per greitai. Reikia išugdyti gebėjimą kritiškai vertinti informaciją ir suprasti, kad DI yra tik įrankis, o ne atsakomybės perėmėjas.
„Yra ir kitas klausimas: jei dirbtinis intelektas perims vis daugiau pradinių profesinių užduočių, kur jaunas žmogus mokysis tapti specialistu? Juk būtent bandydami, klysdami ir taisydami klaidas įgyjame patirtį. Šį mokymosi kelią turėsime permąstyti“, – apie jaunosios kartos iššūkius kalba dr. J. Petrulionytė-Sabonienė.
Prodekanė primena, kad kūryboje ypač reikšmingas žmogaus santykis su tuo, ką jis kuria, todėl studijose stengiamasi pirmiausia padėti studentui geriau pažinti patį save ir savo unikalią žmogiškąją patirtį, kurios joks algoritmas negali atkartoti.
Spalio 22–23 dienomis vyksiantis simpoziumas „ADLES 2026“ suburs ne tik meno ar IT, bet ir kalbų, ugdymo bei socialinio darbo specialistus. Organizatoriai tikisi, kad skirtingų sričių atstovų susitikimas leis pamatyti daugiau, nei galėtume po vieną, ir privers suabejoti išankstiniais įsitikinimais.
Kūrybą dažnai skatina smalsumas, abejonė ir noras suprasti kitą.
„Šiandien technologijos gali pateikti įtikinamą atsakymą dar prieš mums spėjant užduoti klausimą. Kūrybą dažnai skatina smalsumas, abejonė ir noras suprasti kitą. Galbūt ne viską, kas mus daro žmonėmis, reikia paaiškinti ar optimizuoti. Kviečiu atvykti tuos, kuriems rūpi ne tik tai, ką dirbtinis intelektas gali padaryti, bet ir tai, ką šių galimybių akivaizdoje norime padaryti mes patys“, – reziumuoja dr. J. Petrulionytė-Sabonienė.
Organizatoriai kviečia prisijungti visus, kuriems rūpi ne tik tai, ką dirbtinis intelektas gali padaryti, bet ir tai, ką šių galimybių akivaizdoje norime padaryti mes. „Kviečiame dalyvauti ADLES 2026 simpoziume, kuris vyks Kauno kolegijoje jau šį ketvirtadienį, spalio 22 d.“ Daugiau informacijos apie renginio programą ir registracijos formą galima rasti oficialioje svetainėje adle.kaunokolegija.lt.
