Sekite 15min Google
Parodos ašis – Jono Meko (1922-2019) kūryba ir jo išplėtota kino dienoraščio samprata. Filme „Voldenas (dienoraščiai, užrašai, eskizai)“ (Walden. Diaries, Notes and Sketches, 1969) ir vėlesniuose darbuose „Pasivaikščiojimas“ (A Walk, 1990) bei „Bemiegių naktų istorijos“ (Sleepless Nights Stories, 2011) kamera tampa ne istorijos pasakotoja, o jautria buvimo pasaulyje fiksuotoja. J.Meko kūryboje svarbūs tampa kasdienybės fragmentai – draugų veidai, šviesos kaita, metų laikai, miesto erdvės ir trapūs gyvenimo blyksniai.
Prie parodos rengimo prisidėjęs J.Meko sūnus Sebastianas Mekas sako, kad vėlesniais gyvenimo metais jo tėvas su žaismingu smalsumu stebėjo, kaip kiti kuratoriai ir menininkai interpretuoja bei pristato jo kūrybą ir filmus.
„Šioje parodoje keli svarbiausi jo kino dienoraščiai eksponuojami drauge su kitų autorių darbais, – sako S.Mekas. – Audra Vau įamžino Joną Meką paskutinės jo kelionės į užsienį metu, kai jis naudojo savo naująją videokamerą – mažą įrenginį, net mažesnį už „iPhone“. Tuo tarpu Ugnius Gelguda, pasitelkdamas istorijų ir jų perpasakojimo palimpsestą, sugrąžina į vieną ankstyviausių Meko videokūrinių „Pasivaikščiojimas“ ir Rojaus medžio istoriją. Dienoraštinis žvilgsnis persmelkia visą parodą, sujungdamas skirtingus dešimtmečius, technologijas ir menines praktikas.“
Ugniaus Gelgudos videokūrinys „Rojaus medis“ (2011) įkvėptas J.Meko filmo „Pasivaikščiojimas“ rezonuoja su šiuo kaip atminties archeologija. Valandos trukmės pasivaikščiojime po lietaus merkiamą Soho rajoną Niujorke Mekas intymiai ir padrikai pasakoja šio rajono kūrimosi istoriją, prisimena pirmąjį jo ir Jurgio Mačiūno šiame industriniame rajone pasodintą medį bei apmąsto neatpažįstamai pasikeitusias Soho gatves ir jų gyventojus.
„Dar 1990 m. Jonas Mekas, vaikštinėdamas po besikeičiantį Niujorką, man priminė ir pirmuosius gentrifikacijos žingsnius išgyvenantį Taraso Ševčenkos gatvėje įsikūrusį loftų rajoną, – apie savo videokūrinį pasakoja U.Gelguda. – Šis Vilniaus rajonas 2011 metais vis dar turėjo savo Rojaus medį, pranašaujantį apie naujas naujakūrių viltis buvusioje pilkoje industrijoje. Mane paveikė Meko filmo „Pasivaikščiojimas“ betarpiškumas – atrodė lyg eitum šalia ir patirtum viską kartu, visą miesto kaitą ir vėsinantį lietų šiame milžiniškame organizme“.
Audros Vau sukurtas Jono Meko videoportretas „Poetai niekada nemiega“ yra tarsi meditacija. Menininkė šį videokūrinį sukūrė 2017 m., kai jai netikėtai pasitaikė proga nufilmuoti Joną Meką Londone, kur jis buvo atvykęs pristatyti savo knygos „Šokis su Fredu Astaire’u“.
„Šis mano videokūrinys gimė iš trumpo, vos pusvalandį trukusio filmavimo. Atsitiktinai atrasta maža erdvė viešbutyje tapo vieta intymiam susitikimui su žmogumi, kuris visą gyvenimą filmavo pasaulį kaip nenutrūkstamą stebuklą“, – sako A.Vau.
Audros Vau kūrinio pavadinimas, permigravęs ir į parodos pavadinimą, menininkės paimtas iš J.Meko „365 dienų projekto“ vieno epizodo, kai lėktuve niekaip negalintis užmigti Mekas ištaria: „Everyone is asleep. I am not sleeping. Poets never sleep“ (liet. Visi užmigę. Aš nemiegu. Poetai niekada nemiega).
Paroda „Poetai niekada nemiega“ kviečia sulėtinti žvilgsnį, leisti sau pastebėti trapias kasdienybės akimirkas ir iš naujo patirti poeziją kaip buvimo pasaulyje būdą.
