Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Juditos Vaičiūnaitės Vilniaus arkos

Vienas parodos eksponatų - Eženas Siseris, Filipas Benua pagal Mykolą Elvyrą Andriolį „Vilniaus miesto vaizdas ir šiaurės vakarų pusės“.
Vienas parodos eksponatų - Eženas Siseris, Filipas Benua pagal Mykolą Elvyrą Andriolį „Vilniaus miesto vaizdas ir šiaurės vakarų pusės“.
Šaltinis: 15min
0
A A

Vilniaus paveikslų galerijoje pristatyta Viktorijos Daujotytės knyga „Vieninteliam miestui. Juditos Vaičiūnaitės Vilnius“ ir paroda „Vilniaus tema Jono Kazimiero Vilčinskio leidiniuose“.

Vakaro pradžioje prie didžiojo Chodkevičių rūmų laikrodžio liejosi fortepijono garsai. Pianistė Šviesė Čepliauskaitė paskambino F.Chopino, vėliau – F.Liszto kūrinių. Aktorė Jūratė Vilūnaitė paskaitė J.Vaičiūnaitės eilių.

Laiko atodangos

Pirmoji savo įžvalgomis apie bibliografinę naujieną pasidalijo literatūrologė Brigita Speičytė. Pasak jos, V.Daujotytės knygoje atskleidžiamos dvi atitolusios Vilniaus kultūros atodangos: per XX amžiaus antrojoje pusėje Vilniaus tekstą rašiusią J.Vaičiūnaitę ir XIX a. pabaigos gydytoją, meno mecenatą ir leidėją J.K.Vilčinskį, kuris skrupulingai parengtuose grafikos rinkiniuose perteikė miesto, krašto vaizdus ir amžininkų paveikslus. Šios laiko atskirtos asmenybės esą susisiejo naujoje Lietuvos dailės muziejaus (LDM) išleistoje knygoje. Poetė sukūrė vientisiausią poetinį Vilniaus vaizdinį.

„Būtų neteisinga, jei Lietuvos tūkstantmečio akorduose miestas dalyvautų be tos vidinės formos, kurią savo poezija jam suteikė J.Vaičiūnaitė“, – sakė V.Daujotytė. Studija gausiai iliustruota J.K.Vilčinskio Paryžiuje išleisto „Vilniaus albumo“ litografijomis.

Balsų polifonija

B.Speičytė svarstė, kokia tai galėtų būti knyga? „Jei garsiai ištariu „monografija“, akivaizdu, kad ne. Manau, tai kanonas J.Vaičiūnaitei ir jos vieninteliam miestui. Čia darniai susitinka skirtingi garsai: profesorės tekstai, poetės eilės, dailininkės Sigutės Chlebinskaitės knygos meno kūrinys, Vilniaus vaizdai“, – kalbėjo literatūrologė, prisiminusi garsųjį eilėraščių ciklą „Kanonas Barborai Radvilaitei“. B.Speičytė papildė studijos autorės mintį, kad Lietuva be Vilniaus būtų kitokia: „Galima sakyti, ir Vilnius be J.Vaičiūnaitės poezijos būtų šiek tiek kitoks. Jam trūktų to gyvenimo ir istorijos santirščio.“

Poetės eilėse girdėti skirtingi Vilniaus balsai, jų polifonija: Jono Radvano, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, Adomo Mickevičiaus, žemaičių poetės Karolinos Praniauskaitės, Moišės Kulbako, Czeslawo Miloszo.

Vilniaus „kvietkas“

V.Daujotytė padėkojo savo jaunesniajai kolegei už įžvalgas, išsamų knygos komentarą. „Brigita užpildė tas spragas, kurių liko knygoje“, – literatūrologės balse buvo girdėti švelni humoro gaidelė.

Ji prisipažino, jog tai pirmoji pagal užsakymą rašyta knyga. Idėją pasiūlė Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas Vytautas Balčiūnas. Ne visi užsakovų ketinimai autorei buvo aiškūs, tačiau abu sutarė, kad cituoti J.Vaičiūnaitę – prasminga. „Sutikčiau tarnauti tokiame dvare kaip Dailės muziejus, tenkintis bent tokių sumanymų aprašytojos vaidmeniu. Būtų gerai, jei šios galimybės nesibaigtų“, – šįkart knygos autorės balsas suskambo ironiškai.

Imtis veikalo profesorę vedusi paprasta mintis. „J.Vaičiūnaitė yra tarp tų Lietuvos vardų, ženklų, kurie mano sąmonėje nuolat pasigirsta, skamba“, – prisipažino V.Daujotytė. Susiaurinti, Vilniumi apriboti poetės pasaulį, pasak jos, buvo prasminga. „Laikiausi Vilniaus kanono. Esu tikra, kad daugelis auditorijoje esančių žmonių – poetų, dailininkų, menotyrininkų – turi savą vaizdinį, jungtį tarp Juditos, to, Marcelijaus Martinaičio žodžiais tariant, Vilniaus „kvietko“ ir paties miesto“, – kalbėjo literatūrologė.

Knygoje yra aukso

Studijos autorė teigė mažumėlę prisibijanti „tiesioginių sąskambių“ iš J.Vaičiūnaitės eilėraščių ir J.K.Vilčinskio iliustracijų kaimynystės: „Norėtųsi, kad skaitytojai juos girdėtų tarsi iš toli.“ Ir čia prisiminė poetės taip mėgstamos Marinos Cvetajevos mintį: „Susitikimas turi būti arka. Ne kaktomuša.“ Vaizdinių, kurie šioje knygoje galėjo šlietis prie poetės eilėraščių, pasak profesorės, pasirinkimas didžiulis. Autorė sakė sąmoningai pasitraukusi į šios knygos paraštes, užleidusi vietą Vilniui, J.Vaičiūnaitei, J.K.Vilčinskiui. Ji gyrė knygos dailininkės S.Chlebinskaitės triūsą. „Manau, tai bus vienas iš ryškesnių jos autorinių darbų. Neįtikima, kad galima šitaip žvelgti į knygą, taip norėti jos tikslumo, gražumo, dermės, sąskambių“, – sakė V.Daujotytė. Dailininkė nuo pradžios iki pabaigos prižiūrėjo knygos leidybą, vaišino sausainiais spaustuvės darbininkus, budėjo. Nepagailėjo ir aukso, įmaišė jo į knygos pavadinimo dažus. „Šioje knygoje yra aukso“, – baigė savo žodį V.Daujotytė. Išklausiusi kvapą užimančios profesorės kalbos publika pratrūko plojimais.

Abejonės

Idėjos autorių siekis sugretinti J.Vaičiūnaitės poeziją su senaisiais Vilniaus kraštovaizdžiais, kurių ji negalėjusi matyti, kelia abejonių. Matyt, taip mėginama pasinaudoti garsiomis poetės, o podraug ir literatūros mokslininkės pavardėmis ir pareklamuoti LDM parodą. O joje rodoma beveik šimtas gražiausių Vilniaus ir jo apylinkių vaizdų, Senienų muziejaus eksponatų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų herbai ir miniatiūros, susijusios su Vilniumi. J.K.Vilčinskio išleistas „Vilniaus albumas“ yra ryškiausias XIX amžiaus lietuvių grafikos paminklas, nepralenktas nei užmoju, nei menine kokybe. Paroda veiks iki šių metų pabaigos.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau