16 val. parodos „Justinas Vienožinskis ir jo mokiniai“ atidarymas (VDA ekspozicijų salė Titanikas, I aukštas, Maironio g. 3)
17 val. memorialinių lentų atidengimas (Bernardinų g. 10 ir Maironio g. 6)
18 val. filmo „Meistras“ premjera (Režisierius Petras Savickis, scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė), Gotikinė salė, Maironio g. 6
Mokytojas ir jo mokiniai
Parodos „Justinas Vienožinskis ir jo mokiniai“ sumanymas yra ne vien eksponuoti Kauno meno mokyklos įkūrėjo, Tapybos studijos vadovo Justino Vienožinskio (1896–1960) kūrinius kartu su jo mokinių paveikslais. Rūpėjo galimi kūrinių sugretinimai, tapybinės raiškos ypatybių palyginimas, Mokytojo diegta tapybos užduočių specifika.
 |
| Justino Vienožinskio paveikslas/Jaunos moters portretas (1913 m.) |
Galimas dar vienas lyginimų aspektas: kaip atrodė akto, peizažo, natiurmorto tapyba Vienožinskio paveiksluose, jam studijuojant Krokuvos dailės akademijoje, ir jo mokinių drobėse, kai Vienožinskis jau dėstė Kauno meno mokykloje, o vėliau, XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje – Vilniaus dailės akademijoje.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokie sugretinimai negali būti vaisingi: dvi skirtingos dailininkų kartos, vienoje pusėje tapytojo profesionalo, brandaus amžiaus Mokytojo kūryba, kitoje – studijiniai arba ką tik tapybą baigusių, iš Paryžiaus grįžusių jo auklėtinių pirmieji savarankiški kūriniai.
Tačiau eksponuojant kūrinius greta, rūpėjo ne atrasti „geležinę“ Mokytojo ir mokinių tapybinę priklausomybę, ne parodyti jų kūrinių stilistinę grandinę, bet ieškoti tapybos supratimo, pasaulėjautos bendrumų, vienožinskiškos pedagogikos suteiktų įgūdžių pėdsakų, jauniesiems ieškant savojo tapybinio stiliaus.
„Pagrindinis jo mokymo dėsnis buvo – kiekvienas turi susirasti savo originalų braižą. Taip pat nekreipė jokio dėmesio į tapybos techniką, sakydamas, kad visai nesvarbu, su kuo tepama ir kaip tepama <...>. Į tapybą Vienožinskis žiūrėjo kaip į spalvų ir kompozicijos meną <....>. Piešinys tarytum būtų tik antraeilis dalykas“, – rašė Viktoras Vizgirda atsiminimuose apie tapybos Mokytoją.
Remiantis šia citata, ekspozicijoje kaip tik norėta parodyti, kiek Mokytojo pamokos ir tapybos nuostatos padėjo skleistis ir tvirtėti jaunųjų tapytojų individualybėms, kokia linkme plėtojosi spalvos ir kompozicijos samprata, kokie tapybos studijų principai išliko ar pakito į kitokios plastinės raiškos būdus.
Vienožinskio pasaulėjautoje nuolat budėjo gimtųjų Aukštaitijos vietų dvasia.
Vienožinskio pasaulėjautoje nuolat budėjo gimtųjų Aukštaitijos vietų dvasia. Ne atsitiktinai jis, rašydamas apie tapybos darbus, kartojo, jog reikia „tapyti sielos peizažą“, „daikto sielą“, ieškoti „psichologinės sintezės“, atskleisti „išgyvenimų psichiką“. Mįslingi, pilkšvos drėgmės persmelkti, žalsvais ir melsvais oro sluoksniais pasidengę aukštaitiški jo peizažai nesuskamba impresionistiniu, džiugiu virpesiu.
Jie pripildyti lyriškos, gal kartais ir kiek liūdnokos nuotaikos, kaip dailininko dėdės Antano Vienažindžio eilėraščio posmai. „Mėgo gamtą. Peizažas jam geriausiai patiko ūkanotas, kada viskas neryšku, mistiška“, – taip apie tėvo kūrybą prisiminė dukra. Vienožinskio mokiniams gamta taip pat buvo vienas gyvybingiausių emocinių šaltinių.
Po 1929 m. Kauno meno mokyklos mokinių streiko iš jos pašalintas Vienožinskis nenustojo įdėmiai sekti savo buvusių mokinių kūrybos, recenzavo jų parodas, kritikos straipsniuose auklėtiniams skirdamas daugiausia palankių vertinimų, taiklių apibūdinimų, nevengdamas ir spėti, kuria linkme galėtų skleistis vieno ar kito mokinio kūryba. Mokinių drobėse ryškėjo esminiai jų kūrybos orientyrai, brendo meninės individualybės.
Parodai kūriniai atrinkti iš Lietuvos dailės, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės, Vilniaus dailės akademijos muziejų, taip pat ir iš Vinco Vienožinskio rinkinio.
