TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

K.Sabaliauskaitė: „Tobulybę pasiekęs amatas tampa menu“

Kristina Sabaliauskaitė
Kristina Sabaliauskaitė
Šaltinis: 15min
0
A A

Šalies švietimo institucijose ir ugdymo strategijose vis dažniau linksniuojamas kūrybiškumas tampa tiesiog madinga fraze, sako garsi rašytoja ir menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė. Jos teigimu, mokyklose, pirmiausia, turėtų būti ugdomi ne menininkai, o išprususios asmenybės, suvokiančios, kad kiekvienas darbas gali būti kūryba.

Parodoje „Mokykla 2013“ bus aptarta literatūros, istorijos, menotyros medžiagos integravimo tema vyresniųjų klasių moksleivių pamokose. Koks šių disciplinų santykis šiandieniniame mokymo procese? Koks, Jūsų nuomone, jis turėtų būti?

Ne itin galiu atsakyti į šį klausimą, nes mokiausi dar sovietinėje mokykloje, kurios programa buvo skurdi, nyki ir ideologizuota, o svarbiausia – visiškai neskatinanti kritinio mąstymo, savarankiškų išvadų, nuoseklaus nuomonės pagrindimo, diskusijos kultūros. Taip pat ne ką galiu komentuoti apie šiandieninį mokymo procesą Lietuvoje, bet sprendžiant iš matytų, tarkim „Baltų lankų“ išleistų literatūros vadovėlių, visgi pradėta žvelgti į konkretų dalyką (šiuo atveju literatūros istoriją) kur kas platesniame kultūros apskritai kontekste, jie taikliai ir išsamiai iliustruoti, o tai irgi svarbu – pajusti ryšį tarp epochos žodžių ir vaizdų. Tai nepaprastai džiugina, mano laikais galėjome tik pasvajoti apie tokio lygio vadovėlius.

Kodėl svarbu, kad literatūros, istorijos ir menotyros medžiaga būtų mokoma ne kaip atskiros disciplinos, bet kaip susikertantys diskursai?

Jas atsiejus, jų paprasčiausiai neįmanoma suvokti ir apmąstyti bent kiek giliau. Dailės istorijos procesų tyrinėti neįmanoma neišmanant tuo metu funkcionavusių tekstų, muzikos – taip pat, juk opera neatsiejama nuo libreto, o bažnytinė muzika – nuo liturgijos kismo. Pailiustruosiu paprastais pavyzdžiais: Renesanso tapybos neįmanoma giliau pažinti ir suprasti nieko nežinant apie Šventąjį raštą ir Antikos mitus ar to meto poeziją, to laikotarpio portretų – atsiejant juos nuo Macchiavelli ar Castiglione tekstų apie idealų didiką. Mozarto operos yra susijusios ir su to meto architektūra, ir su masonų istorija, galėčiau tęsti ir tęsti. Literatūra, tekstai nagrinėjami be platesnio kultūros konteksto išmanymo, savo ruožtu, irgi gali nuvesti visiškais klystkeliais – paimkime kad ir LDK XVIII amžiaus vidurio dvasininkų raštiją – atrodys, vyravo fanatiškas tikėjimas ir moralizavimas, tačiau iš tiesų tuo pat metu ryškiai skleidėsi ir libertinizmo bei Apšvietos idėjos. Bet kuri meno sritis – ar vaizduojamojo, ar žodinio, ar muzikos dar dažnai būna susijusi ir su to meto filosofijos, mokslo procesais. Būtent konkretaus kūrinio ar reiškinio išmanymas platesniame kontekste ir pagilina jo suvokimą, padeda matyti ne vien jo paviršių, bet ir esmę. Apskritai, juk ir intelekto koeficiento (IQ) testas yra pagrįstas gebėjimų lyginti ir suvokti dėsningumus įvertinimu – nekomparatyvinės, siauros vienos srities studijos paruošia siaurus specialistus, o tai – jau atgyvena.

Šių dienų literatūroje, taip pat ir Jūsų kūriniuose, aktuali istorijos tema. Literatūroje įsigalint intertekstinio rašymo principui, aktualizuojami ir kiti meno kūriniai. Kaip šių disciplinų mokymas ir susiejimas gali padėti ugdyti ne tik išsilavinusią asmenybę, bet ir kūrėją, galbūt būsimą rašytoją?

Manau, tikslas turėtų būti ugdyti ne kūrėją, bet paprasčiausiai šviesią, kultūringą, išsilavinusią asmenybę – gebančią skaityti ir nagrinėti gilesnius teksto sluoksnius, žvelgti į meno kūrinį ir šį tą suprasti apie jo istoriją, ikonografiją, suvokti muziką ir vertinti jos atlikimo profesionalumą. Teatleidžia man dėstantieji „kūrybinį rašymą“, bet esu įsitikinusi, jog rašytojo, kaip, beje, ir kompozitoriaus neįmanoma išmokyti „gerai kurti“. Tam reikalingi įgimti gabumai, klausa, jautrumas, o juos turintieji jau patys mokosi iš kitų rašymo ir  muzikos, kartais dar ir narsiai laužydami taisykles, peržengdami ribas.

Be istorijos, jos suvokimo ir asmeninio savo santykio su ja apmąstymo žmogus lieka pasmerktas tokiai tarsi „musės egzistencijai“ – tik dabartyje, sumažėjusioje iki primityviausių poreikių tenkinimo. Be praeities suvokimo neįmanoma turėti aiškesnės ateities vizijos ar tikslo, be istorijos pažinimo esame tiesiog pasmerkti kartoti tas pačias klaidas. Pakartosiu man patikusius vieno svarbiausių britų istorinės biografikos autorių Adamo Zamoyski žodžius: šiandieniniams beprasmių karų iniciatoriams labai praverstų pasiskaityti vieną kitą istorijos knygą ir nekartoti senų, kvailų, iš anksto nesėkmei pasmerktų klaidų.

Taigi – istorijos, filosofijos, meno ir bent kelių užsienio kalbų išmanymas yra tai, kas žmogų leidžia vadinti išsilavinusiu, o ne šiaip siauru specialistu. Nieko naujo čia nepasakiau, tai – europietiško universitetinio švietimo principas nuo XVI amžiaus.

Žinoma, kiekvienas netampa menininku, tačiau pastaruoju metu viešojoje erdvėje nemažai diskutuojama apie tai, kad kievieno žmogaus kūrybiškumas turėtų būti ugdomas. Kaip manote, ar šių disciplinų programų pakeitimai padėtų ugdyti moksleivių kūrybiškumą?

Galbūt nuskambėsiu nepopuliariai, bet mano nuomone, mūsų dienomis kūrybiškumas yra pernelyg sureikšminamas ir dažnai tapęs nuvalkiotu žodeliu, „buzzword“. Visi ugdomi kūrybingais, užaugę nori būti kūrėjais, nori ne dirbti, vien kurti, ir paskui nesusiranda darbo ir neturi iš ko pragyventi... Norinčių būti kūrėjais ir taip per daug, bet jau dabar pasaulyje smarkiai trūksta inžinierių ir technologų, kurie tas kūrybines vizijas padėtų realizuoti. Be to, tikrasis kūrybingumas – toks keistas dalykas, kad net žiauriausiai slopinamas turi savybę prasiveržti, išsikovoti sau vietą, todėl nemanau, kad reikia kurti ypatingas šiltnamio sąlygas jam skatinti – tiesiog pastebėjus jo apraiškas nereikia jų piktybiškai žlugdyti.

Taigi, pasikartosiu ­- mokymo užduotis turėtų būti ne ugdyti kūrybingumą, o paprasčiausiai suteikti jam sąlygas išsiskleisti, neslopinti jo: suteikti gerą išsilavinimą ir išmokyti loginio mąstymo bei kritinės argumentacijos, o svarbiausia – įkalti į galvą vieną amžiną tiesą: bet koks darbas, dirbamas iš visos širdies ir ieškant naujų būdų atlikti jį kuo tobuliau – jau ir yra kūryba. Amatas, pasiekęs tobulybę, tampa menu – todėl stalius Antonio Stradivari yra didesnis menininkas už kokį nenusisekusį kompozitorių.

Todėl reikėtų ne „ugdyti kūrybiškumą“, o tiesiog gerinti švietimą keliant kartelę, mokant suprasti ir vertinti meną. Išmanantis, išprusęs koncerto klausytojas ar parodos žiūrovas, išsilavinusi meno auditorija yra didžiulė vertybė ir impulsas visai šalies kultūrai, skatinantis jos vystymąsi. Tai, kad šiandien didelė Lietuvos gyventojų dalis yra nepajėgi įvertinti, tarkime, kad ir istorinės Jono Meko svarbos Vakarų meno raidos procesui bei jo vietos jame – liūdnas tokio kultūrinio neišprusimo rodiklis. Nesakau, kad jo kūryba būtinai visiems turi patikti, visus žavėti, tačiau išsilavinęs žmogus yra toks, kuris išmano kontekstą ir žvelgia iš perspektyvos esančios aukščiau primityvaus „patinka-nepatinka“ arba tamsaus „ir aš taip galėčiau“ vertinimo. Kai mokytojas mokiniui, ištarusiam kad „Žemaitė yra atgyvena ir šlamštas“ pasakys: „jei taip manai – perskaityk jos kūrinius, išanalizuok ir argumentuotai, mandagiai pagrįsk šią savo nuomonę rašinyje“ tai ir bus kritinio mąstymo ir kūrybiškumo skatinimas nežlugdant individualybės.

Gruodžio 6-8 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksiančioje parodoje  „Mokykla 2013“ menotyrininkė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaite dalyvaus diskusijoje apie šiuolaikinėje literatūroje persipinančios menotyros, literatūros ir istorijos medžiagos integraciją į mokymo procesą mokyklose.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018