Ar „nuteistasis“ yra etiketė visam gyvenimui? Ar išgirsti nuteistąjį – reiškia pateisinti jo poelgius? Ar įvykdęs nusikaltimą nėra vertas gerų ir saugių gyvenimo sąlygų? Ar esame linkę pamatyti, kad už teistumo slepiasi unikali kiekvieno žmogaus istorija? Kaip keisti savo gyvenimą grįžus į laisvę, kai vyrauja neigiamos visuomenės nuostatos?
Šiuos klausimus kelia organizacijos „Prirašytos rankos“ garso instaliacija „Neišgirsti“, nuo balandžio 30 d. eksponuojama Lukiškių kalėjimo komplekso erdvėse. Joje – septynių Vilniaus kalėjimo nuteistųjų istorijos, įrašytos jų pačių balsais.
Vienas nuteistasis pasakoja neturėjęs artimų santykių su mama, kuri jį dažnai bausdavo fizinėmis bausmėmis. Todėl prieglobsčiu, kur jautėsi suprastas, jam tapo gatvė, o kartu su ja – nusikaltimai, narkotikai, vagystės. Tačiau šiandien, belaukdamas išėjimo į laisvę, jis lankosi pas psichologę ir bando geriau save suprasti, pažinti savo emocijas, būsenas, nuotaikas. „Dabar, galėdamas analizuoti savo elgesį, galiu ir daryti kitokius pasirinkimus“, – skamba viename iš garso takelių.
„Bausmę atlieku trečią kartą, bet tvirtai žinau, kad paskutinį“, – ryžto keistis neslepia kitas, kurio požiūrį pakeitė perskaityta knyga apie tai, kas yra silpna asmenybė. „Supratau, kad tai aš – mane lyg šaltu dušu perliejo, pradėjau galvoti, ką daryti, kad tapčiau stipresnis“, – prisimena jis. Šiandien nuteistasis laikosi griežtos dienotvarkės ir pasakoja dėmesį iš skausmo kreipiantis į atsipalaidavimą, meditavimą, kvėpavimą. Jo planas – ne tik niekad negrįžti į kalėjimą, bet ir įgyvendinti savo viziją, kokio gyvenimo nori laisvėje.
Kita istorija – apie tai, ką už kalėjimo grotų reiškia būti tėčiu. Vienas iš nuteistųjų į kalėjimą pateko, kai jo draugė laukėsi jų pirmagimio. Pirmą kartą savo kūdikį vyras pamatė kalėjime vykstančių pasimatymų metu. „Prisimenu, kaip mokiausi paimti kūdikį ant rankų, prilaikyti galvytę. Tie pasimatymai trukdavo kelias valandas, pasistatydavau tą vaikišką kėdutę ant stalo ir tiesiog žiūrėdavau, glostydavau rankytę“, – prisiminimais dalijasi instaliacijos herojus, savo sūnaus nematęs ketverius metus.
Tokie asmeniški pasakojimai skamba garso parodoje, o juos papildo specialiai instaliacijai sukurta kompozitoriaus Pijaus Džiugo Meižio muzika.
Idėjos autorė ir kuratorė, LRT RADIJO žurnalistė Urtė Karalaitė sako, kad garso instaliacijos pavadinimas „Neišgirsti“ gali būti suprastas dvejopai – nuteistieji yra neišgirsti ir visuomenė dažniausiai renkasi jų neišgirsti. „Nuteistųjų istorijų išgirdimas nėra jų veiksmų pateisinimas. Išgirsdami juos ir pamatydami platesnį paveikslą nei tik nusikaltimas, galime suteikti galimybę bandyti keistis tiems, kurie deda pastangas, prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, bando keistis ir grįžti gyventi į visuomenę. O tokių tikrai yra“, – sako ji.
Dėl šios priežasties ir pasirinktas asmeninių pasakojimų garsinis formatas, juos rinko grupė karjerą pradedančių žurnalistų: Justė Luščinskytė, Indrė Krivickaitė, Inga Bartulevičiūtė, Gabija Vaitkevičiūtė, Diana Lapinskaitė, Lukas Suchodolski.
„Į kalėjimą ėjau su gana stereotipiniu įsivaizdavimu – tikėjausi labai griežtos, uždaros ir šiek tiek bauginančios vietos. Tačiau atsidūrus ten, realybė pasirodė kitokia: supratau, kad už visų mūsų turimų įsivaizdavimų apie kalėjimą (ir ne tik) pirmiausia yra žmonės ir jų gyvenimo istorijos. Lengva apie žmones galvoti per vieną etiketę, tačiau, kai išgirsti istoriją, pamatai daug daugiau sluoksnių – sprendimus, klaidas, bet kartu ir viltį, santykius, bandymus suprasti savo gyvenimą. Supratau, kad daugelis mūsų patirčių ar jausmų iš tiesų yra panašūs, net jei gyvenimo kelias galiausiai susiklostė labai skirtingai“, – apie savo patirtį pasakoja su nuteistuoju bendravusi ir jo istoriją ruošusi LRT KLASIKOS žurnalistė Justė Luščinskytė.
Garso instaliacijos „Neišgirsti“ atidarymas – balandžio 30 d. 18 val. Instaliacija, įsikūrusi Lukiškių kalėjimo komplekse, veiks kasdien 12-20 val. iki birželio 30 d. Lankymas nemokamas. Projekto partneriai – Lukiškių kalėjimas 2.0, Lietuvos kalėjimų tarnyba.
Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir tai nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Jaunimo reikalų agentūros požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei dotaciją teikianti institucija negali būti laikoma už juos atsakinga.
