15min be reklamos
2022 09 24, 12:57

Kaip karas Ukrainoje keičia požiūrį į sovietmetį?

Sovietmetį tyrinėjantys mokslininkai, pastarųjų metų savo darbuose, šį laikotarpį siūlė atrasti kaip įdomią ir daugiaplanę teritoriją, kurioje įmanomos įvairios perspektyvos, o ne tik juoda ir balta. Jų pastanga objektyviai ir nešališkai žvelgti į to meto visuomenę, įvairias jos grupes, kasdienybę bei kultūrą, suteikė galimybę platesnėms diskusijoms ir netikėtiems rakursams.
Vilniuje nukeltas Petro Cvirkos paminklas
Vilniuje nukeltas Petro Cvirkos paminklas / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Tačiau prasidėjusi Rusijos agresija prieš Ukrainą, žiniasklaidoje bei visuomenėje vėl įplieskė aštrius debatus ir atminties karus. Viešojoje nuomonėje ėmė dominuoti vienareikšmiška praeities traktuotė – visa, kas bent kiek primena sovietmetį, turėtų būti ištrinta, nukelta ir uždaryta.

Kaip Rusijos karas prieš Ukrainą keičia sovietmečio tyrimus? Ar mokslininkai gali šiuo įtampos ir neramumo kupinu laikotarpiu išsaugoti savo autonomiją ir toliau tęsti nešališkus sovietmečio tyrimus. Ar vykstant realiam teisine Sovietų Sąjungos įpėdine pasiskelbusios Rusijos karui prieš Ukrainą keičiasi ir sovietmečio tyrėjų požiūris?

Šias temas apmąstyti pakvietė Venclovų namai-muziejus, kur buvo surengta diskusija „Kaip šiandienis karas keičia praeitį?“.

Joje dalyvavo Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto profesorė Natalija Arlauskaitė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė, Vilniaus universiteto profesorė Dalia Satkauskytė, Lietuvos istorijos instituto tyrėjas, Vilniaus universiteto dėstytojas Valdemaras Klumbys bei Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas Antanas Terleckas. Pokalbį moderavo istorikas ir rašytojas Tomas Vaiseta.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Tomas Vaiseta
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Tomas Vaiseta

Pilietis ir mokslininkas – ar yra skirtumas?

Karui Ukrainoje vykstant jau daugiau nei du šimtus dienų, žmonių santykis su šia problema laikui bėgant taip pat keitėsi. Daugelis pirmomis dienomis patyrė tikrą šoką, o visi prieš tai buvę darbai, įsipareigojimai ir moksliniai planai intensyvių Ukrainos miestų apšaudymų, sprogdinimų ir žmonių naikinimo akivaizdoje tapo nebe tokie svarbūs.

T.Vaisetos teigimu, nors pilietinė laikysena šioje situacijoje ir nekelia abejonių, o „daugelis kaip gali ir sugeba remia Ukrainą finansiškai ar kitokiais būdais, pasisako viešojoje erdvėje“, tačiau mokslininko pozicija yra kiek kitokia.

„Mokslininko statusą įgyji dėl to, kad tu iš šono žiūri į savo tyrimo objektą ir bent apsimeti, kad išlaikai šiokį tokį neutralumą. Tačiau karo akivaizdoje neutralumas įgauna neigiamą atspalvį, nes tuomet tartum vengi užimti poziciją. Tai mokslininkus pastato į poziciją, kai būtina apsispręsti“, – teigė T.Vaiseta.

Karo akivaizdoje neutralumas įgauna neigiamą atspalvį, nes tuomet tartum vengi užimti poziciją. Tai mokslininkus pastato į poziciją, kai būtina apsispręsti.

Anot jo, dar ne taip seniai Lietuvoje kilus sovietinių paminklų bei memorialų nukėlimo nuo Antrojo pasaulinio karo karių palaidojimo vietų vajui, keletas mokslininkų viešai išsakė nuomonę, kad šiuo klausimu nereikia skubėti, nes tai gali išvirsti į barbarizmą. Po tokios pozicijos jie buvo sukritikuoti ir tai, anot T.Vaisetos, parodė, jog dabar yra rizikinga teikti pasiūlymus, kurie neatitinka vyraujančios nuomonės. Tokiu atveju mokslininko pastanga išlikti šiek tiek šaltakraujiškesniam, sulaukia aštrios kritikos.

Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Paminklas „Vėliavnešiai“ Ukmergėje
Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Paminklas „Vėliavnešiai“ Ukmergėje

Pasak N.Arlauskaitės, atskirti mokslininką ir žmogų tokioje situacijoje nebuvo ir nėra taip paprasta ir šitokią būseną, bent jau pačioje karo pradžioje, išgyveno daugelis. „Tai jausmas, kad pasaulis stokoja formos, sunku artikuliuoti tai, kas vyksta aplinkui, o tu neturi tam iš anksto paruošto žodyno, nes jį reikėjo atrasti iš naujo“, – sakė mokslininkė.

Pas mus nėra karo, tačiau net ir karo situacijoje egzistuoja daugiau nei du pasirinkimai, ne tik arba-arba.

Ji pažymėjo, kad išeiti iš amorfiškos situacijos ir atrasti santykį su neapibrėžtumu jai pačiai padėjo kasdienis darbas ir baltarusių knygos „Revoliucijos veidas moteriškas“, skirtos 2020-ųjų metų baltarusių protestams, vertimas.

Tačiau, jos teigimu, Rusijos pradėtas karas Ukrainoje tik patvirtino tai, jog tiek retoriškai, tiek veiksmais, tiek ir žmonių gyvybėmis mes vis dar esame tame pačiame Antrojo pasaulinio karo naratyve, kuris tęsiamas iki šiol, nors XX amžius jau pasibaigė.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Valdemaras Klumbys
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Valdemaras Klumbys

Istorikas V.Klumbys prisipažino, kad karo akivaizdoje į šalį kiek padėjo mokslinius tyrimus ir metėsi į publicistiką. Pasak jo, tiesiogiai analizuoti karo veiksmus nėra jo specialybė, tačiau svarbu rasti būdų veikti Lietuvos visuomenę.

„Mokslininkai yra savotiška atsvara politikams, kurie mėgsta naudotis svetimomis nelaimėmis ir bando padaryti tai, ko prieš tai neturėjo galimybių. Iš dalies ir visuomenė tam pritaria. Tuomet suaktyvėja neužgijusios žaizdos, ima pūliuoti ir prasideda uždegimas. Didžioji politikų bei aktyvioji visuomenės dalis tą žaizdą tik dar labiau drasko. Tuo metu mokslininkas ar publicistas bando parodyti, kad egzistuoja ir kita pusė. Visų pirma, pas mus nėra karo, tačiau net ir karo situacijoje egzistuoja daugiau nei du pasirinkimai, ne tik arba-arba“, – kalbėjo V.Klumbys.

Karo metu sustiprėja kraštutinių būsenų apmąstymas.

Pasak istoriko, kaip pilietis savo publicistika jis siekia neeskaluoti karo situacijos, kad nebūtų susipriešinimo, kuris vestų į dar didesnį visuomenės susiskaldymą. Šia prasme savo mokslinį įdirbį jis naudoja publicistikos rašymui, kurį įvardija kaip kontpropagandą: „Tai man leidžia pradėti mąstyti apie tai, kas su mumis vyksta dabar. Karo metu sustiprėja kraštutinių būsenų apmąstymas.“

Vaido Mikaičio nuotr.
Vaido Mikaičio nuotr.

A.Terlecko teigimu, trečią karo dieną Knygų mugėje pradėjęs analizuoti savo emocijas – pyktį bei neapykantą – jis dabar geriau gali suprasti tai, ką Lietuvoje žmonės išgyveno 1941-aisiais, prasidėjus sovietų terorui ir trėmimams.

„Neretai dabartinė situaciją Ukrainoje lyginama su tuo, kas Lietuvoje vyko 1940-aisiais. Tačiau tai visiškai skirtingos situacijos. Bet emocinė 1941-ųjų birželio būsena, tikėtina, galėjo būti labai panaši. Kaip mokslininkui, ši patirtis man yra labai svarbi, nes man ima atrodyti, kad aš pradedu labiau suprasti, kokio masto trauma buvo to meto trėmimai, kaip tai pakeitė požiūrį į sovietinį režimą ir kuo tai virto 1944-aisiais režimui sugrįžtant“, – teigė A.Terleckas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Dalia Satkauskytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Dalia Satkauskytė

Kaip išsaugoti autonomiją?

Paprašyta įvardyti, kokia sovietmečio tyrimų situacija buvo iki aktyvių karo Ukrainoje veiksmų pradžios šių metų vasarį, literatūrologė D.Satkauskytė teigė, kad buvo padaryta labai daug ir dar daugiau reikėjo padaryti.

Ji pastebėjo, kad dabar dažnai sovietmečio tyrimų imasi jaunoji mokslininkų karta, gimusi jau nepriklausomoje Lietuvoje, todėl vyresniems kolegoms, paties savo kailiu patyrusiems tą laiką, atrodo, kad jaunimas rašo ir mąsto visiškai kitaip, sovietmetį analizuodami kaip vientisą ir nedalomą visumą.

Mokslininkai jau buvo išmokę apie sovietmetį kalbėti ne juoda-balta kategorijomis, bet matyti ir subtilesnius atspalvius, o dabar į viešąją erdvę vėl sugrįžta ši priešprieša.

„Į šį laiką jie žiūri su didesne distancija, taip pat ir su šiek tiek egzotikos – o tai ir įdomu, ir pavojinga. Bet gal šis karas tą egzotizavimą kaip tik ir sumažins, nes kartais jaunoji karta vėlyvąjį sovietmetį mato šiek tiek per linksmumo prizmę“, – teigė D.Satkauskytė.

Tačiau ji taip pat pabrėžė, kad mokslininkai jau buvo išmokę apie sovietmetį kalbėti ne juoda-balta kategorijomis, bet matyti ir subtilesnius atspalvius ir net spalvas, o dabar į viešąją erdvę vėl sugrįžta ši akivaizdi priešprieša. Jos teigimu, tai reikėtų vertinti kaip emocinę reakciją, kuriai reikia laiko susigulėti.

„Labai svarbu šiandien suvokti, kad vienaip reikia reflektuoti karštąją situaciją ir visiškai kitaip ilgąjį laikotarpį – sovietmetį – kur kitaip ir skirtingai veikė režimas. Bet pavojus egzistuoja ir patiems mokslininkams pasiduoti emocijai ir dabarties situacijai“, – kalbėjo literatūrologė pabrėždama, kad dabar ryškiausia juoda-balta pozicijų reiškimo vieta yra feisbukas.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Natalija Arlauskaitė
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Natalija Arlauskaitė

Pasak N.Arlauskaitės, pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvoje vyko vadavimasis iš dichotomijos, kuri sovietmetį arba normalizuoja, arba patologizuoja. Nors buvo žmonių, kurie vienu metu darė ir vieną, ir kitą, tačiau mokslininkai vaikščiojo paribiais ieškodami naujų žodynų ir teritorijų, leido į šį laikotarpį pažvelgti iš skirtingų pusių.

Tačiau dabar, jos teigimu, neišvengiamai mes grįšime prie to paties – normalizavimo ir patologizavimo: „Deja, tai tinka kalbant ne tik apie sovietmetį, bet ir dabartinę Rusiją. Viešojoje erdvėje dabar įmanomi tik šie du pasirinkimo poliai, o nuslydimas į anomalinį kalbėjimą – neišvengiamas“, – svarstė mokslininkė.

Būtina išsaugoti komplikuotumo erdves bent jau akademinėje sferoje.

Ji pabrėžė, kad būtina išsaugoti komplikuotumo erdves bent jau akademinėje sferoje. Tai, anot jos, nereiškia, kad reikia vengti įvardyti dabarties laiką ir kas čia yra gerai, o kas blogai, bet puoselėti kalbėjimą, žodyną, kuris leistų apmąstyti, ir neieškoti paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus.

Kaip teigė T.Vaiseta, neseniai ir pats iš buvusių klasės draugų sulaukė prašymo paaiškinti, kas bus su karu, nes, anot jo, jie vertino jį kaip istoriką ir tokiu būdu išreiškė tam tikrą lūkestį sulaukti atramos ir paaiškinimo šiame neapibrėžtume.

Vis dėlto, literatūrologės D.Satkauskytės teigimu, problema slypi ir tame, kad visuomenė iš mokslininkų laukia paaiškinimų, turėdama savo atsakymus ir jei mokslininko teiginiai nesutampa su jų nuomone, jie piktinasi.

„Mokslininkas turi patvirtinti tai, ką ir kaip mąsto dauguma, ir tame slypi nemažas pavojus“, – teigė literatūrologė.

Asmeninio archyvo nuotr./Antanas Terleckas
Asmeninio archyvo nuotr./Antanas Terleckas

Nepasiduoti minties ir žodyno primityvėjimui

Kaip išlaikyti mokslininko ryšį su visuomene, pastangas pateikti savo darbus suprantamesne kalba, o tuo pačiu neprarasti ir kalbos bei minties niuansų, pustonių, klausė diskusiją moderavęs T.Vaiseta.

Pasak N.Arlauskaitės, viešas kalbėjimas turėtų vykti žiniasklaidoje, kuri būtų tartum moderatorius tarp mokslininkų bei visuomenės. Tačiau tam būtinas ir tam tikras sutarimas, vienodos startinės pozicijos tarp žurnalisto ir mokslininko, kad jam nereikėtų aiškinti elementarių, Vikipedijos lygio žinių.

Aktyviai savo publicistiką skelbiantis istorikas V.Klumbys pažymėjo, kad jis yra gan senamadiškas, o visuomenę reikia auklėti ir šviesti. Tuo tarpu į karingas diskusijas pasinerti labai lengva internetinėje erdvėje ir tai gali išprovokuoti radikalesnį mąstymą, kuris gali turėti įtakos ir moksliniams tyrimams.

Į karingas diskusijas pasinerti labai lengva internetinėje erdvėje ir tai gali išprovokuoti radikalesnį mąstymą, kuris gali turėti įtakos ir moksliniams tyrimams.

„Viliuosi, kad dabartinėje situacijoje humanitarinis mokslas išvengs suprimityvėjimo ir kalbėdami apie istoriją, ypač sovietmetį, mes negrįšime į juodą ir baltą pozicijas. Didžiausia problema yra visuomenės ir mokslo požiūrių atsiskyrimas. Juk ir iki šiol surasti tiltus, kurie priartintų istorinius tyrimus atliekančius mokslininkus ir plačiąją auditoriją, buvo labai sudėtinga. Mokslininkai sau, o visuomenė – sau“, – kalbėjo V.Klumbys.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Grūto parkas
Lukas Balandis / BNS nuotr./Grūto parkas

Istorikas taip pat pabrėžė, kad didesnį poveikį visuomenei gali turėti ne tiek moksliniai tyrimai, kiek populiariau parašytos monografijos, kaip, pavyzdžiui, Rimanto Kmitos knyga „Ugnies giesmės: tūkstantis Sigitos Gedos veidų“ arba romanai, savita kalba nagrinėjantys sovietmečio problematiką.

Tuo tarpu mokslininkų užduotis, anot V.Klumbio, yra sukurti erdvę, iš kurios ir gali atsirasti paprastesni, populiaresni pasakojimai, kurie ilgainiui darys poveikį plačiajai auditorijai.

Mokslininkų užduotis yra sukurti erdvę, iš kurios ir gali atsirasti paprastesni, populiaresni pasakojimai, kurie ilgainiui darys poveikį plačiajai auditorijai.

„Tačiau tikiu, kad mokslininkų nepaveiks dabartinis visuomenės noras istoriją, taip pat ir dabartinį Rusijos režimą matyti kaip sovietmečio tąsą. Mes sąmoningai tam priešinsimės ir bandysime išlikti mokslininkais, nes kitu atveju tapsime propagandistais ir grįšime į tokį sovietmetį, kurio niekas nenori. Mokslinė autonomija yra būtina sąlyga. Deja, visuomenė vėl truputį grįš į tą mąstymą, kuris buvo anksčiau, ir dėl to mums bus sunkiau susikalbėti“, – teigė V.Klumbys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą