„Kai išleidome savo pirmąjį albumą „Atšilusi musė“, buvome tikri, kad po metų įrašysime kitą. Deja, taip nenutiko. Tada pradėjome ieškoti priežasčių ir supratome, kad trūksta dviejų svarbiausių dalių, kuriomis remiantis šiais laikais leidžiami albumai – įkvėpimo ir progos, – atsiprašinėdamas gerbėjų, kad antrojo albumo teko taip ilgai laukti, pasakojo A.Kaniava. – Įkvėpimas, kaip sakė Karlsonas, yra toks daiktelis viduje, kuris dainuoja „Le le le le le le“ – jo nebuvo, todėl mes pradėjome ieškoti progos. Nenorėjome kabintis už tokių banalių progų kaip Naujieji metai, Kalėdos, Velykos, norėjome ko nors originalaus – kaip, pavyzdžiui, Aido Giniočio 42 Sukultūrintiems snobams siūlau neklausyti šio albumo, kad nenukentėtų jų šios dienos estetinė pasaulėžiūra...metų jubiliejus... Ir va neseniai atėjo įkvėpimas, metėme visus praktiškus darbus į šoną ir sukūrėme šį albumą, kas šiais laikais atrodo nepraktiška ir galbūt nenaudinga...“
Tačiau muzika besimėgaujantys žiūrovai neleido nė akimirką suabejoti pozityvia ir šiam laikui ypač svarbia naujojo albumo įtaka. Gausūs plojimai, palaikymo šūksniai, atpažinus mėgstamą kūrinį, ir faktas, kad bilietų į albumo pristatymo koncertą nebebuvo jau prieš keletą savaičių, reiškė tik viena – A.Kaniavos muzikos publika labai laukė.
„Šio albumo dainos – kaip seni daiktai antikvariate: jų nesieja nei laikas, nei istorija, nei pagaminimo vieta, nei stilius, nei konceptas. Sukultūrintiems snobams siūlau neklausyti šio albumo, kad nenukentėtų jų šios dienos estetinė pasaulėžiūra“, – ironiškai naujojo albumo dainas pristatė aktorius, o susirinkusieji į tai atsakė garsiu juoku ir plojimais.
Aktorius priminė pilnam Mokytojų kiemeliui, kad svarbiausia bardų misija – dainuoti protesto dainas. Savo artistiškai atliktą dainą jis skyrė „dvasios našlaičiams“, kurie „neturi talento ir gabumų, bet iš visų jėgų stengiasi patekti į eterį“.
Už beveik dviejų valandų koncertą, per kurį muzikantai išliejo ne vieną prakaito lašą (tiesa, pirmavo solistas), gerbėjai dėkojo atsistoję ir išprovokavo A.Kaniavą grįžti į sceną ir atlikti dar vieną dainą. Atsisveikindamas bardas dėkojo už tai, kad visi atėjo, ir už rūpestį jo muzikai – „nes be rūpesčio niekas negimsta ir nesusikuria“.
