Lietuvos galerininkas Edvidas Žukas ir Paryžiuje gyvenantis žurnalistas Valdas Papievis surinko 136 darbų kolekciją – daugiausia iš privačių rinkinių. Paroda papildyta Palangoje įsikūrusio A. Mončio muziejaus eksponatais. Atidarymo progai E. Žukas išleido solidų parodos katalogą lietuvių ir prancūzų kalbomis.
Visi penki Paryžiaus lietuviai yra pasaulyje pripažinti meno metrai, dėl kurių darbų varžosi Niujorko ir Londono aukcionai, kurių parodos tampa išskirtiniais meno sostinių reiškiniais.
Visą gyvenimą lietuviu prisistatydavęs ir lietuvišką galūnę išsaugojęs N. Arbitblatas kūrė vienoje studijoje su Pablo Picasso ir Henri Matisse’u, A. Mončys dirbo su Marcu Chagallu, V. Kasiulio parodas Paryžiuje išpirkdavo per vieną dieną.
Dailininkų Mekoje iki šiol gyvenantis P. Gailius sako: „Tavęs klausia, kodėl tu taip myli Paryžių? Norėtum papasakoti, perduoti savo išgyvenimą, bet kuo daugiau kalbi, tuo labiau supranti, kaip sunku perteikti tai, kas sudaro visą jo grožį. Kalbama apie pokarinio Paryžiaus legendą, bet tada tai nebuvo legenda, iš tikrųjų viskas taip ir buvo. Kultūrinis gyvenimas ir per okupaciją buvo gyvas, o jo tęsinys po išsilaisvinimo – nepaprastai dinamiškas, tvirtas, jaunas. Visose srityse, o labiausiai tapyboje. Tapyba buvo meninio gyvenimo lokomotyvas“.
Kitas vyresnio amžiaus lietuvių dailininkas, Paryžiaus intelektualas – Žibuntas Mikšys. Gimęs Kaune aktorės šeimoje, meno mokėsi pas Kauno jėzuitus, po karo Vokietijoje studijavo tapybą, teatro kostiumą ir režisūrą. Subtilusis grafinės linijos meistras iki šiol mėgsta raižyti Paryžiaus namus ir Venecijos aikštes, nuogas figūras, šrifto kompozicijas, kuria autorines knygas, o atvykęs į Lietuvą gali atvirai iškeikti sušiktą šiuolaikinės tėvynės meną. Nepaisant visų kliūčių, Ž. Mikšys dar sovietmečiu kruopščiai sukomplektavo ir padovanojo didelę savo kūrinių kolekciją Vilniaus universiteto Grafikos kabinetui.
Paryžiaus lietuvių parodos kataloge prof. A. Uždavinys rašo, kad šie visi dailininkai „yra uolūs veržlaus, prometėjiško prado skelbėjai, tikintys savo demiurgine misija, išskirtine jos galia ir išliekamąja verte. Šiems menininkams kūryba – sielą maitinantis dvasinis penas, skaistinanti kančia ir utopinį idealą priartinti žadantis malonumas“.
Daugiau kaip šimtą asmeninių parodų – Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Austrijoje, Kanadoje, JAV, Japonijoje – surengė P. Gailius. Jo darbų turi įsigijusi Nacionalinė Prancūzijos biblioteka, Paryžiaus George Pompidou modernaus meno centras, kitų šalių muziejai.
Rašydamas apie V. Kasiulį menotyrininkas A. Uždavinys pastebi, kad jis „...yra skaudžiai rėksmingų, drastiškai oranžuojamų spalvų virtuozas, svaiginantis gaivališka būties vizija. <...> ...žiūrovas netrunka panirti į dailininko improvizacijų srautus, imdamas savo vaizduotėje šokti kartu su žydų chasidų smuikininkais ir Moulin Rouge gražuolėmis“.
Vienintelis iš Paryžiaus penketuko, kurio vardu jau dabar pavadintas muziejus Lietuvoje – tai A. Mončys, padovanojęs gausų savo darbų rinkinį numylėtai Palangai. ‚Žinai, ta Palanga – pasakiška‘, – sakė jis seseriai 1998-aisiais, metai prieš mirtį. Šis fantastiško grožio ir vertės meno muziejus yra Lietuvos pasididžiavimas.
Vis dėlto pasaulyje žymiausias iš šio penketuko – Lietuvos žydas N. Arbitblatas, gimęs taip pat Kaune, savo darbus pasirašinėjęs trumpiniu Blatas. Sostinės galerijos „Žalias vėjas“ savininkas E. Žukas Kauno parodai surinko galingą šio tapytojo kolekciją, kurios šedevras – didelis „Natiurmortas su austrėmis“, surastas viename Europos aukcione. O kelios N. Arbitblato gėlių puokštės išvers iš koto net iš daug mačiusius grynosios tapybos gurmanus.
„Iš Lietuvos kilę ir su Paryžiumi susiję menininkai stovi tarsi laive tarp dviejų tos pačios upės krantų, priklausydami abiems krantams ir nė vienam iš jų, kadangi iš tikrųjų jie priklauso viską praryjančiai tiesos ir amžinybės upei“, – baigia parodos kataloge savo pristatymą prof. A. Uždavinys.
Paroda „Lietuviai Paryžiuje“ M. Žilinsko galerijoje Kaune veiks iki š. m. birželio 20 d.
