Liudvikas Natalevičius – vienas ryškiausių Klaipėdos tapytojų Tai išlaukta, pasiilgta paroda. Juolab puiki proga, artėjančiam jubiliejui, pristatyti brandaus nueito kelio kūrybą.
Kažkada L. Natalevičiaus vardą uostamiesčio elitas tarė vos ne pašnabždomis, su konspiracija: ilgėtasi abstrahuotos tapybos, netarnaujančios jokiai ideologijai, socrealizmo antipodo? Liudviko, vienišiaus tamsos valdovo, darbai, regis, teikė metafizinės paguodos. Parodos autorius sarkastiškai sako: menas jau yra, ir jis nesąs išradėjas, tik įkūnytojas, iš išardytų pasaulių fragmentų ir trupinių atkuriąs naujus mitologinius pasaulius. „Ieškau tobulos formos ir kompozicijos, kad iš drobės vienovės niekas neiškristų“, – sakė jis.
Kūryboje sielos lūžiai, dvasios atplaišos, dramatiški sąskambiai, kuriuose šviesios dėmės „pjauna“ juodą koloritą. Geriau įsižiūrėjęs pamatai, kad L. Natalevičiaus paveiksluose kaip ir nėra grynos juodos spalvos. Jis juodrusviais, juodžalsviais tonais sugeba „išasfaltuoti“ mistišką klodą, pro kurį vis bando prasiveržti šviesos spindulys. Pavymui jo mes atsiduriame biblijinių personažų eisenoje, kur sklendžia angelai, prieš akis atsiveria pieta, nukryžiavimo scenos, kryžius ir po ja suklumpanti minia... Tačiau šiame sakraliame pasaulyje tiek daug pagoniškos laisvės!..
Nors L. Natalevičiaus kūriniai labai lakoniški, jie apibendrinto siužeto, kuris išeina toli už paveikslų ribų... Anot kolegų tapytojų, L. Natalevičiaus kūryba – kaip malda, o jo paveikslai – vis kitos tos maldos variacijos. Jos eina iš pačių sielos gelmių. L.Natalevičiaus paveikslai asocijuojasi su krikščioniška ikonografija.
Nataliavičiaus darbams vienodai svarbu ir aistra, ir misticizmas, spalvinių derinių rafinuotumas ir formos elegancija.
Paroda veiks iki 2014 m. vasario 27 d.
