Giuseppe Verdi ir Richardas Wagneris – du ryškiausi savo laikmečio operos kompozitoriai – gimė tais pačiais 1813 m., tiesa skirtingose Europos pusėse. G. Verdi – spalio 10 d. Italijos Buseto miestelyje, R. Wagneris – gegužės 22 d. Leipcige, Vokietijoje. Niekuomet taip ir nesusitikę, tačiau iki smulkmenų vienas kito kūrybą išanalizavę operos „gigantai“, buvo vieni didžiausių antagonistų muzikos istorijoje, simbolizavusių skirtingas meno formas, pasaulėžiūras ir žmogiškosios prigimties puses.
10 iš 13 R. Wagnerio sukurtų operų vertinamos kaip didžiausi kūrybiniai operos žanro atradimai. Tarp jų – „Skrajojantis Olandas“, „Tanhoizeris“, „Lohengrinas“, „Tristanas ir Izolda“, keturių operų ciklas „Nybelungų žiedas“ („Reino auksas“, „Valkirija“, „Zygfrydas“ ir „Dievų žuvimas“) bei kiti. Ir nors pats kompozitorius buvo vertinamas dviprasmiškai, ypač dėl jo arogancijos, savanaudiškumo, gašlumo bei atvirai demonstruoto antisemitizmo, jis atvėrė naujus operos kaip teatrinio kūrinio horizontus ir muzikos raida po R. Wagnerio negrįžtamai pasikeitė.
G. Verdi operos stilius, kuriame aistringa ekspresija ištirpo muzikos lyrikoje, tapo bene genialiausiu itališkos operos tradicijų įprasminimu. Nepaisant tragiškų asmeninio gyvenimo vingių, milžinišku produktyvumu pasižymėjęs kompozitorius sukūrė 29 operas, kurių didžioji dalis šiandien puikuojasi kone visų pasaulio operos teatrų repertuaruose. Paradoksalu, tačiau biografų G. Verdi laikomas savamoksliu – į Milano muzikos konservatoriją jis taip ir nebuvo priimtas dėl „talento stokos“. Maža to, garsiausi G. Verdi kūriniai – operos „Rigoletas“, „Trubadūras“, „Traviata“, „Likimo galia“, „Aida“, „Sicilijos mišparai“, „Don Carlos“, „Nabukas“ ir kt. – anuomet kritikų buvo peikiami dėl perdėto melodramatizmo, pataikavimo „prastam“ publikos skoniui.
Koncerto sumanytojas, dirigentas Modestas Barkauskas: „R. Wagneris ir G. Verdi buvo be galo skirtingi, tačiau juos siejo ir tam tikri bendrumai. Wagneris manė, jog muzika, konkrečiai opera, turi būti muzikinė drama. Todėl jo operoms būdingas ištisinis vystymasis ir begaliniai horizontai. Jose nėra laiko ar vietos sąvokų – vyksmas apipinamas legendomis, sagomis, neapibrėžtais simboliais. Verdi šiuo atžvilgiu buvo tautos kompozitorius – praktiškesnis, daugeliui priimtinesnis, o ir filosofinė idėja čia visai kitokia. Lyginant su Wagneriu, Verdi muzika buvo gana paprasta ir tik vėlesni kūriniai įgavo brandos (opera „Otelas“ tapo tikra drama)“.
Gruodžio 14 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro organizuojamame koncerte ištraukas iš R. Wagnerio operų „Tanhoizeris“ ir „Lohengrinas“, G. Verdi operų „Rigoletas“, „Aida“, „Trubadūras“, „Makbetas“, „Don Karlas“, „Traviata“ , „Nabukas“ ir kitų atliks Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, solistai Rita Petrauskaitė (sopranas), Dalia Kužmarskytė (mecosopranas), Merūnas Vitulskis (tenoras), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras (chormeisteris V. Konstantinovas) ir Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmų mišrus choras „Cantare“ (vadovas A. Dambrauskas). Diriguos – Modestas Barkauskas.
Iki Naujųjų žiūrovai laukiami ir kituose Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro renginiuose: koncertuose „MIUZIKLŲ MIXtūra“ ir „Vivat, maestro Johann Strauss“, G. Verdi operoje „Traviata“ bei teatralizuotame koncerte „Ekspresas į Naujuosius metus“. Mažiesiems teatro lankytojams šventinę nuotaiką dovanos B. Pavlovskio baletas vaikams „Snieguolė ir septyni nykštukai“ bei minkštos ir jaukios „Verpalų pasakos“.
