Dievybės visur
Ainai – tai autochtonų tauta, kilusi iš Hokaido, Sachalino ir Kurilų salų. Tradiciniam ainų gyvenimo būdui ir tikėjimui būdingas glaudus ryšys su gamta.
Ainų tikėjime pasaulis yra pilnas dieviškų dvasių, vadinamų kamuy. Kamuy gali gyvuoti visur: gyvūnuose, augaluose, kalnuose, net kasdieniuose daiktuose. Pasaulis nėra padalintas į „gyvą“ ir „negyvą“ – viskas yra susiję.
Lokys šiame pasaulyje užima ypatingą vietą. Jis laikomas vienu svarbiausių ainų kamuy – dievybe, kuri laikinai apsigyvena žemėje, įgavusi lokio kūną.
Ne pergalė prieš gamtą, o dievybių dovana
Ainams medžioklė yra daugiau nei tik maisto gavimo būdas. Tai santykis su dievybėmis. Pagal senąjį ainų tikėjimą, medžioklės metu dievybės įsikūnija į gyvūnus ir pačios „ateina“ pas žmones, kad duotų jiems maisto.
Ainų pasaulėvaizdyje nėra vietos beatodairiškam išteklių naudojimui. Kiekvienas veiksmas turi pasekmes, o santykis su aplinka grindžiamas abipusiškumu. Žmogus nelaikomas gamtos šeimininku – jis yra jos dalis. Jei imi, turi ir duoti.
Žmonės gauna iš kamuy tai, ko jiems reikia, bet privalo atsilyginti pagarba. Medžiojant gyvūnus maistui, įrankiams ar kitoms reikmėms, jų dvasios turi būti pagarbiai grąžinamos į dievų pasaulį per specialias išlydėjimo ceremonijas.
Sumedžioti gyvūną reiškė ne pergalę prieš gamtą, o susitikimą su dieviška dvasia. Su šia dovana reikėjo elgtis pagarbiai. Jei žmogus būtų pasielgęs nepagarbiai, tikėta, kad kamuy gali supykti ir ateityje nebedovanoti gyvūnų.
Iyomante: atsisveikinimas su lokio dvasia
Ryškus ainų santykio su dievybėmis pavyzdys – Iyomante ceremonija, kurios metu išlydima lokio dvasia. Šią ceremoniją XX a. pradžioje detaliai aprašė ir fotografavo etnografas Bronislovas Pilsudskis.
Medžiotojai nudobdavo lokę patelę ir parnešdavo į kaimą jos jauniklį. Tuomet kelerius metus augindavo jį kaip garbingą svečią. Lokiukas būdavo gerai maitinamas ir su meile prižiūrimas lyg žmogaus vaikas.
Vėliau ateidavo svarbiausia akimirka, atsisveikinimas. Per iškilmingą Iyomante ceremoniją lokys būdavo nudobiamas bendruomenės apsuptyje. Tikima, kad taip jo kamuy išlaisvinama ir grįžta į dvasių pasaulį, ainų kalba vadinamą kamuy mosir. Ainai tikėjo, kad lokio dvasia bus dėkinga žmonėms už jų parodytą rūpestį ir atsidėkos, suteikdama jiems malonę.
Po atsisveikinimo vykdavo bendros vaišės, dainos, šokiai. Lokio mėsa buvo dalijama visiems, o jo galva laikoma šventoje vietoje. Tai simbolizavo ainų dėkingumą dvasioms ir ryšį tarp žmonių ir dvasių pasaulio.
Daugiau apie ainų kultūrą galite sužinoti didžiojoje Lietuvos nacionalinio muziejaus tarptautinėje parodoje „Žmogus tarp pasaulių. Ainų tauta Japonijos šiaurėje ir etnografas Bronislovas Pilsudskis“, kuri vyksta LNM Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) iki 2026 m. rugpjūčio 2 d.
Parodą organizuoja Lietuvos nacionalinis muziejus ir Juzefo Pilsudskio muziejus Sulejuveke. Finansiniai rėmėjai: Biratori miesto savivaldybė Japonijoje, Japonijos fondas, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lenkijos institutas Vilniuje, Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje. Daugiau informacijos lnm.lt.
