Dabar populiaru
Publikuota: 2009 liepos 10d. 15:26

Kristupo vasaros festivalyje paskutinį žodį taria profesorius

Petras Geniušas
BFL nuotr. / Petras Geniušas

Kristupo vasaros festivalis skelbia dvi naujienas: gerą ir blogą. Nemaloni žinia yra ta, kad festivalyje nedalyvaus Sonata Alšauskaitė-Mikulė, o geroji – kad „Kristupo klavyrų“ programa papildoma profesoriaus Petro Geniušo koncertu, kuris įvyks liepos 17 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Petras Geniušas yra tas retas pianistas, kuris atsisako pagrindinių efektingo pianisto sėkmės formulės punktų, ir, nepaisant to, vertinamas kaip viena išskirtiniausių savo kartos muzikos asmenybių. Jo instrumento valdymas – žėrintis, bet nematomas. Grojant Petrui Geniušui neišvengiamai imi suvokti, kodėl kai kuriose kalbose žodžiai „groti“ ir „žaisti“ skamba vienodai. Klasikinė muzika jo pirštuose – malonus ir paprastas dalykas, išlaisvintas iš nereikalingos akademinės pompastikos skraistės, interpretacinių šablonų, hiper emocingų triukų ir repertuaro formavimo klišių.

Pasirinkta programai Liudvigo van Bethoveno Septintoji sonata D-dur sukurta tuo laikotarpiu, kai atradęs savo vietą Vienos bendruomenėje jaunasis genijus stebino publiką savo „firminiais“ rimtiniais bei harmoniniais radiniais, veržliai demonstravo savo talentą, todėl sonata atrodo kupina to nerimastingo jaunojo Bethoveno... Tačiau viduriniojoje dalyje girdimi pranašiški, gerokai vėlyvesnio, vyresnio Bethoveno atbalsiai. Dėl savo tarpinės padėties (ankstyvojo Bethoveno motorika kraštinėse dalyse, ir gilių gelmių lyrika viduriniojoje) šis kūrinys ne taip dažnai atkeliauja į koncertų sales, nors yra labai įdomus klasiko eksperimentas ir žavinga muzika.

Tapusi jos pora šiame rečitalyje Aleksandro Skriabino trečioji sonata – kitos epochos kūrinys, persmelktas lygiai tokių pat bręstančio ir netrukus rasiančio savo tikrąjį balsą kompozitoriaus ieškojimų. Skriabinas suteikė jai paantraštę „Sielos būsena“: pirma dalis – „laisva, laukinė ir aistringa siela“; antroji – „išvargusi nuo kančių siela; atradusi tariamą prieglobstį“; trečiojoje suskamba „siela kupina meilės, liūdesio, nepaaiškinamų jausmų“; finalas – „siela svaiginamai plazda kovoje ir stichijų audrose“.

Atokvėpis nuo bethoveniškos kontempliacijos ir skriabiniškųjų audrų įsilies į rečitalį Džordžo Geršvino „Bliuzo rapsodijos“ pavidalu. Simpatiškas pionierinis simfodžiazinis opusas, pasak paties profesoriaus Geniušo, itin turtingas interpretacijų galimybėmis – kaip ir kiekvienas klasikinės muzikos „hitas“.

Dvi ieškančių savęs kompozitorių ankstyvosios (tiksliau, pereinamojo laikotarpio) sonatos su rimta pretenzija į gilias idėjas, neatsisakant jaunatviško maksimalizmo, ir taipogi jauno, pirmą kartą pabandžiusio kurti didelį akademinį kūrinį, amerikiečių kompozitoriaus populiariausias kūrinys – sudaro labai įdomią, geniušiškai taiklią programą. Ir itin žavu, kad jaunų pianistų, atliekančių sudėtingiausius brandžius genialių kompozitorių opusus, rečitalių seriją „Kristupo klavyruose“ užbaigia brandus pianistas, skambinantis genijų jaunystės eksperimentus.

Temos: 1 Profesorius
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės