Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gegužės 6d. 15:56

Kultūros atašė Italijoje Julija Reklaitė: „Žiniasklaidoje akcentuojama, kad Lietuva yra stiprių moterų kraštas“

Julija Rėklaitė 15min iš Romos
Lietuvos kultūros instituto nuotr. / Julija Reklaitė (kairėje)

Romoje vyksta Lietuvos kultūros festivalis „Flux“, kuris italams padeda geriau susipažinti su mūsų menu. Tokio dėmesio mūsų šalis Italijoje dar neturėjo, ir Lietuvos kultūros atašė Julija Reklaitė pasakoja apie tai, kokie mūsų menininkai labiausiai žinomi šioje šalyje, koks yra lietuvių įvaizdis, kuo ypatingas italų požiūris į kitas kultūras.

– Lietuvos kultūra dar niekuomet Romoje nebuvo pristatyta taip smarkiai kaip šiais metais. Kiek laiko dirbote su šiuo projektu „Flux“, kaip jis prasidėjo?

– Viskas prasidėjo prieš dvejus metus, o gal ir dar anksčiau. Tame buvo dėsningų atsitiktinumų – bet kai atsiduri tam tikru laiku, tam tikroje vietoje viskas ir prasideda. Tačiau jeigu tam nebūtum pasiruošęs, gal to momento ir nepagautum. Beveik netyčia susipažinau su Anna Cestelli Guidi, kuri yra „Auditorium Arte“ programos vadovė. Jai pasiūliau rengti visai kitą projektą, kuris jai nelabai tiko, tačiau mes įsikalbėjome – ji ėmė klausinėti apie „Rupert“ rezidenciją Lietuvoje, kaip tik tuo metu ji dirbo su „Fluxus“ ir ėmė klausinėti, kas yra gero ir įdomaus, susijusio su „Fluxus“, Lietuvoje.

Galiausiai ji atvyko į Lietuvą, suorganizavau jai susitikimų su mūsų jaunaisiais menininkais. Trečią dieną ji palūžo ir pasakė – padarykime festivalį. Ji tą mintį perdavė „Auditorium“ vadovybei, aš ėmiau siūlyti, ką galėtume pakviesti. Ir tuo pačiu metu sužinojome, kad „Auditorium“ yra pakvietę diriguoti Mirgą Gražinytę-Tylą. Mes rezervavome datas šalia Mirgos koncerto, kad galėtume vystyti savo programą. Taigi, Mirga tapo festivalio ambasadore. Maloniai sutapo, kad mes prie jos prisijungėme, ir festivalis įsisuko.

Lietuvos kultūros instituto nuotr./Julija Reklaitė
Lietuvos kultūros instituto nuotr./Julija Reklaitė

– Vien jau pakliuvimas į „Auditorium“ erdves, kur vyksta didelė dalis Lietuvos kultūros festivalio renginių, laikomas sunkiai pasiekiama užduotimi – tai ne tik Romos, bet ir visos Italijos viena iš pagrindinių kultūrinių erdvių.

– Jie save vadina viena iš dešimties svarbiausių tokio tipo institucijų visame pasaulyje. Rengti savo prisistatymus čia yra tam tikras prestižo lygis. Tačiau aš visuomet sakau, kad iš esmės visas duris atidaro mūsų menininkai, mums lieka tik padaryti likusį darbą.

Mes specialiai rengėme programą, kurioje parodas kuruotų italai, kvietėme juos į Lietuvą susipažinti, kad jie atsirinktų menininkus. Jie visi grįždavo labai paveikti, labai įkvėpti. Manau, kad visos durys atsidarė ne dėl vadybos, o dėl turinio. Turime ką pasakyti ir turime, ką parodyti.

„Lietuva yra ateitis“

– Programoje, greta labai žinomų vardų, tokių kaip Eimantas Nekrošius ar M.Gražinytė-Tyla, yra ir nemažai jaunų menininkų.

– Mes patys norėjome taip padaryti – greta jau žinomų vardų parodyti ir tuos, kurie yra ateitis. Visi italai, kurie grįžta po ekspertų programos, vykdomos Lietuvos kultūros instituto, sako: „Lietuva yra ateitis. Jūsų menininkai yra ateitis.“ Labai daug ką stebina, kokio jaunumo ir kokio lygio yra lietuvių menininkai. Juos tai labai žavi.

Tačiau pristatant jaunus menininkus kyla problema, kad italų publika, ir ypač Romos, yra labai išranki, sudėtinga jiems parodyti naujus vardus. Bet tie, kas ateina ir pamato, tie jau įsimyli visam gyvenimui, didžiuojasi tuo, kad pas juos rodyta pirmą kartą ir t.t.

Lietuvos kultūros instituto nuotr./Julija Reklaitė
Lietuvos kultūros instituto nuotr./Julija Reklaitė

– Taigi, publika Italijoje yra gana konservatyvi?

– Taip, ypač išranki. Bet jeigu jau jiems kas patinka, tai ilgam. Čia kaip su Mirgos koncertu – ji pirmą kartą dirigavo Italijoje, bet publika po koncerto nenorėjo jos paleisti – kvietė atgal. Ir jeigu ji nebūtų pavargusi, manau, koncertas, kuris ir taip buvo labai ilgas, būtų prasitęsęs. Manau, vienas didžiausių šio festivalio iššūkių ir yra pasiekti tam tikrą publiką. Dėl to mūsų tikslas ir buvo integruotis į jau esančias programas, skirtingas institucijas.

Tarkime, šiuolaikinio meno ir architektūros muziejus „MAXXI“ ir „Auditorium“ – tarp jų yra vos penkių minučių ėjimo pėsčiomis kelias, tačiau tai yra pirmas kartas per visą istoriją, kai jie bendradarbiauja, ir tuo aš ypač didžiuojuosi. Tai buvo daroma, kad į lietuvių menininkų pristatymus ateinanti publika būtų kuo platesnė ir įvairesnė.

E.Nekrošius atidaro visas duris

– Visgi įdomu, kiek svarbu ateinantiems yra nacionalinis koloritas. Turbūt italai dažniausiai eina į konkretų spektaklį, koncertą, parodą, o ne norėdami plačiau susipažinti su Lietuvos kultūra?

– Svarbiausias mūsų tikslas buvo profesionalumas ir vardai. Juk kalba menininkas, ne šalis. Bet po to, kai jie sužino apie konkretų menininką ir ima domėtis juo, atranda ir kitų dalykų. Nekrošius atidaro visas duris. Ir tada sako – o, ir šitas kūrėjas yra lietuvis, ir tas. Manau, toks ir yra kultūrinės diplomatijos tikslas – atidaryti duris per menininką. Pirmiausia jis yra menininkas, paskui tik jau lietuvis, pasaulio pilietis. Kaip labai gražiai pasakė Mirga po pirmojo koncerto Romoje – mes visi esame pasaulio žmonės. Ir mes turime savo programoje ir diasporos menininkų – Joną Meką, vakarą, skirtas Jonui Mačiūnui, kuriame groja britų grupė. Mes esame pakankamai globalūs. Turime menininkų, kurie yra gerai žinomi pasaulyje, ir kurie gali puikiai skleisti žinią apie mus.

Pirmoje vietoje yra E.Nekrošius. Didžiajai daliai teatralų jis yra Nr.1. Kai atėjome į „Auditorium“ derinti programos, mums pasakė – be E.Nekrošiaus šio festivalio nebus.

– Jeigu kalbėtume apie konkrečias sritis, visgi Italijoje, matyt, žinomiausias yra lietuvių teatras.

– Taip. Pirmoje vietoje yra E.Nekrošius. Didžiajai daliai teatralų jis yra Nr.1. Kai atėjome į „Auditorium“ derinti programos, mums pasakė – be E.Nekrošiaus šio festivalio nebus. Tai net nebuvo klausimas.

Oskaras Koršunovas nemažai kam yra absoliutus atradimas, dabar italai jam jau yra pribrendę. Yra kalbama apie bendras produkcijas su juo. Kamilė Gudmonaitė Italijoje labai sublizgėjo, laukiama jos sugrįžtant. Aišku, žino ir Joną Vaitkų, ir kitus, bet čia jau tie, kurie giliau domisi teatru.

Pakankamai žinomi ir mūsų šiuolaikinio meno atstovai – Deimantas Narkevičius, jaunieji performaso menininkai – Italija juos pradeda atrasti. Jonas Mekas – be jokių kalbų. Jis irgi turi ryšių su Italija, jo pirmosios kelionės į užsienį, pasirodo, buvo į šią šalį. Daugybė kritikų rengia su tuo susijusius tyrimus, yra nemenki archyvai. „Fluxus“ italams labai patinka, yra fantastiškų privačių jo kolekcijų. „Fluxus“ judėjimą jie vertina kaip labai gaivališką, labai gyvybingą, dėl to ir šio festivalio pavadinimas yra „Flux“, nes norėjome kalbėti apie gyvybę, judėjimą, ateitį, judesį.

Aišku, žinomas ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Italams jis labai artimas, buvo didelė jo darbų retrospektyva Milane.

– Italija turi ir stiprias kino tradicijas, tačiau mūsų kinas čia žinomas mažiau?

– Šarūnas Bartas yra žinomas, ekspertai yra nemažai minėję jo darbus. Pagrindinius režisierius jie žino, tačiau Lietuvai Italijos rinka nebuvo labai didelė kryptis, nes jie patys turi labai stiprią savo rinką. Bet atsiranda ženklų, kad su Lietuvos kinu bus dirbama, yra įsteigtas bendras prizas, Lietuvos kino centras juda šia kryptimi labai stipriai.

15min nuotr./Julija Reklaitė
15min nuotr./Julija Reklaitė

– Lietuvių rašytojų literatūra buvo pristatyta Leipcige, šiais metais Londono knygų mugėje. O kokia situacija Italijoje?

– Yra vertimų, tačiau jie nėra labai plačiai pasklidę. Yra netgi įkurtas Baltistikos centras Pizos universitete, kuriame daugiausia nagrinėjama lietuvių kalba. Italai domisi mūsų dramaturgais, tik vienintelė bėda, kad jiems pjesėms reikia mažesnio mastelio, o lietuvių dramaturgai dažniausiai rašo didžiajai scenai, kur būna labai daug veikėjų.

Bet atsiranda vertimų, yra mažų leidyklų susidomėjimas, tačiau tai yra laikui imlus procesas, ir rezultatą pamatome tik po kurio laiko.

Niekad nesame sulaukę tiek dėmesio

– Kalbant apie stiprias kultūrines tradicijas turinčias valstybes, neretai pabrėžiama, kad į jų rinką sunku patekti, nes jie pirmiausi domisi savimi. Tarkime, tai iš dalies būdinga Prancūzijoje. Kaip yra Italijoje?

– Taip. Tačiau atrandami ir bendri ryšiai – tarkime, paroda „Optimizmo architektūra“ buvo inicijuota atsiremiant į mintį, kad tarpukaryje mūsų architektai studijavo Romoje, musolininė architektūra turėjo įtakos Kauno architektūrai. Kai atrandi kažką sau artimo, imi visai kitaip tai vertinti. Italai iš pirmo žvilgsnio yra gana konservatyvūs, nėra smalsūs. Tačiau jeigu jie susidomi, jei ima traktuoti kitą kultūrą kaip savo, atsidaro visos durys, jie atranda naujų sąsajų.

Jeigu paieškotumėte internete, pirmoje vietoje Italijoje būtų E.Nekrošius, o ne, tarkime, lietuvių įvykdyti nusikaltimai.

– „Flux“ atidaryme kultūros ministrė pabrėžė, kad lietuvių kūryba yra globali, paliečianti bendras temas. Gal tai irgi padeda italams atrasti mūsų menininkų kūryboje kai ką sau artimo?

– Italija yra paveldo šalis, ir kalbant apie šiuolaikinius procesus juos labai žavi tai, kad mūsų menininkai turi labai daug galimybių. Italijoje yra bėda, kad nėra valstybinės menininkų rėmimo struktūros. Dėl to šiuolaikiniai menininkai dažnai emigruoja, – vienam kitam pasiseka, bet daugelis neturi būdų išgyventi. Tai, kad Lietuvoje yra meno rėmimo struktūra, kad būdamas jaunas, tarkime, gali pakliūti į Venecijos bienalę, kad pas mus mažiau biurokratijos, juos labai žavi.

Jie kreipia didelį dėmesį į mūsų šiuolaikinius menininkus, pastebi, kad jie yra globalūs, kalba globaliom temom. Temos, kurios mums rūpi, dažnai sutampa su tuo, kas rūpi italams. Kad ir O.Koršunovo darbas „Eglė žalčių karalienė“, kur kalbama apie emigrantus. Tai absoliučiai aktuali Italijai ir ypač Romai tema. Roma labai kenčia nuo nuolatinės imigracijos, ypač turint omenyje, kad tai yra gana uždara kultūra – nors iš pirmo žvilgsnio jie atrodo gana atviri ir draugiški.

– Italijos žiniasklaidoje nemažai dėmesio dabar skiriama Lietuvai. Štai ir dabar laukiate italų žurnalistų skambučio. Kas yra akcentuojama žiniasklaidoje?

– Taip, peržiūrėjau publikacijų sąrašus – niekuomet nesame sulaukę tiek Italijos žiniasklaidos dėmesio. Ir žiniasklaida atkreipia dėmesį į tai, kad pas mus yra labai stiprių moterų. Šių metų programą pradėjo projektas „MAGMA“, kuris parodė, kiek lietuviams svarbus feminizmas, moterų tema. Atvykus viceministrei Gintautei Žemaitytei italai buvo tiesiog pakirsti, – kaip gali tokia jauna moteris užimti tokį aukštą rangą. Kultūros ministrė, prezidentė, Mirga, Justė Janulytė, Lina Lapelytė, Lietuvos kultūros instituto moterys ir t.t. Kalbant apie Mirgą, ji dar ir laukiasi kūdikio, o italams tai yra šventa, tai juos absoliučiai paperka, tuo jie labai nuoširdžiai žavisi. Žiniasklaidoje akcentuojama, kad Lietuva yra stiprių moterų kraštas.

– Kokį įvaizdį Lietuva yra susidariusi Italijoje? Ne vienoje valstybėje, tarkime, kad ir Didžiojoje Britanijoje, lietuviai vertinami pagal tam tikrus stereotipus.

– Italijoje aš nesu susidūrusi su stereotipais, susijusiais su lietuviais. Didžioji dalis čia gyvenančių lietuvių yra už italų ištekėjusios moterys. Darbo rinkos atvykstantiems beveik nėra, labai nedaug pagal specialybę dirbančių imigrantų, taigi pagrindinis ryšys ir yra būtent moterys ir, aišku, bažnyčia – juk čia yra Vatikanas, kunigų seminarija, atvyksta vienuolių iš Lietuvos. Tai dvi pagrindinės kryptys, bet jos ypatingų stereotipų nekuria. Jeigu paieškotumėte internete, pirmoje vietoje Italijoje būtų E.Nekrošius, o ne, tarkime, lietuvių įvykdyti nusikaltimai.

15min žurnalisto kelionę į Romą apmokėjo Lietuvos kultūros institutas. Straipsnio turiniui tai jokios įtakos neturi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:17
05:49

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Mamos prieš meningokoką