Dabar populiaru
Publikuota: 2017 vasario 10d. 12:45

Kultūros savaitės apžvalga: įspūdžiai iš naujų parodų

Dainius Trumpis – „Nuojauta“
Tomo Ivanausko nuotr. / Dainius Trumpis – „Nuojauta“

Ši kultūros savaitė praėjo pakankamai ramiai. Nors tam tikruose sluoksniuose netyla diskusijos apie Basanavičiaus, Smetonos ar Vyčio paminklus, bei atšauktą „Tartiufo” premjerą, kultūros atstovai ruošiasi artėjančiai knygų mugei, „Kino pavasariui” ar teatro dienai.

Savaitės pradžioje buvo išrinktos gražiausios 2016 m. knygos, paskelbtas pirminis „Auksinių scenos kryžių” pretendentų sąrašas, pristatyta „Kino pavasario” konkursinė programa, patvirtintas Algirdo Juliaus Greimo 100-ųjų gimimo metinių minėjimo planas.

Reikia pasidžiaugti, kad „Auksinių scenos kryžių” ceremonija ir teatro dienos minėjimas vyks atnaujintame Klaipėdos dramos teatre, kuris šią ir praėjusią savaitę Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatė du naujausius spektaklius – psichologinę dramą „Tėvas”, pagal Augusto Strindbergo pjesę, kurią režisavo latvių režisierė Māra Ķimele ir klaipėdiečio dramaturgo Gintaro Grajausko „Pašaliniams draudžiama”, režisuotą Oskaro Koršunovo.

Abu spektakliai Vilniuje buvo vaidinami pilnose salėse ir sulaukė labai teigiamų žiūrovų reakcijų. Ypatingai džiugu dėl „Pašaliniams draudžiama”, kuris yra puikus pavyzdys, kaip meilė ir pagarba savo miesto istorijai virsta į dramos kūrinį ir scenos pastatymą. Klaipėdietis dramaturgas parašo pjesę apie Klaipėdą, kurį pastato Klaipėdos dramos teatre su klaipėdiečiais aktoriais. Na, taip, spektaklio režisierius, kompozitorius ir kostiumų dailininkė nėra klaipėdiečiai, bet tai tik detalės. Spektaklis Klaipėdoje sulaukė didžiulio pasisekimo, o bilietai ne tik į premjerinius, bet ir į vasario ir kovo rodymus jau išparduoti.

Tomo Ivanausko nuotr./Dainius Trumpis – „Nuojauta“
Tomo Ivanausko nuotr./Dainius Trumpis – „Nuojauta“

Praėjusią savaitę vienoje iš Vilniaus dailės akademijos parodų salių „Titanikas” buvo atidaryta Dainiaus Trumpio paroda „Nuojauta”. Parodos eksponatai liudija būtąjį laiką – sunkų, kaip betono plokštės, skaudžiai girgždantį, kaip metalinė lova, kreivą, kaip atmestinai sukaltos statybinės kopėčios. Tačiau ar tikrai tai praeities liudininkai? Gal tai dabarties simboliai ar ateities pranašai? Pamatykite ir pamąstykite. Paroda veiks iki vasario 19 d.

Tomo Ivanausko nuotr./Patricija Jurkšaitytė
Tomo Ivanausko nuotr./Patricija Jurkšaitytė

Užėjus į Šiuolaikinį meno centrą pasijunti tarsi būtum patekęs į tris skirtingas epochas. Pirmoji – renesansinė Patricijos Jurkšaitytės „Nacionalinė portretų galerija”. Tiesą pasakius, keista matyti pažįstamus veidus. Juk panašiose portretų galerijose eksponuojami seniai mirusių žmonių portretai, į kuriuos žvelgi gana abejingai, jie tavęs nejaudina, nebent jauti simpatijas konkrečiam asmeniui. Čia į mus žvelgia pažįstami gyvieji, tiksliau gyvosios, nes galerijoje tik moterų portretai. Bet jų žvilgsniai šalti, bejausmiai, išbalę, jos labiau panašios į mirusias, nei gyvąsias.O apačioje nutapytoje marmuro juostoje tarsi turėtų būti gimimo ir mirties datos. Įdomu kaip jaučiasi į save žiūrėdamos pačios herojės?

Tomo Ivanausko nuotr./Maria Loboda
Tomo Ivanausko nuotr./Maria Loboda

Didžiojoje ŠMC salėje – Marijos Lobodos paroda poetišku pavadinimu „Švytinti, švytinti, švytinti sutinku savo pralaimėjimą”. Pavadinimas labai tiksliai nusako jausmą, kurį pajauti būdamas šalia eksponatų. Bent jau aš, stovėdamas šalia senųjų civilizacijų kultūrinių likučių ar jų rekonstrukcijų, jaučiuosi labai mažas, tarsi neturintis teisės net būti šalia jų, savo menkumu pralaimėjęs prieš jų didybę ir jų žaizdose apsigyvenusį laiką. Bet tuo pačiu jie sukelia ir savotišką palaimos jausmą, kad turėjau galimybę bent žvilgtelti. Šioje parodoje jaučiausi panašiai.

Tomo Ivanausko nuotr./Indrė Šerpytytė
Tomo Ivanausko nuotr./Indrė Šerpytytė

O štai stovėdamas šalia Indrės Šerpytytės spalvotų stačiakampių, jaučiausi nejaukiai. Šie kūriniai be juos paaiškinančio teksto neveikia. Neišduosiu, kas parašyta tekste, paskaitykite patys, tačiau pirmiau pamėginkite kažką pajausti be teksto. „Patyrimo nebuvimas” sukelia visai kitas asociacijas, nei jos turėtų būti perskaičius autorės intencijas. Būtent šis kontrastas tarp idėjos ir jos išpildymo, mano manymu, yra kūrinio esmė. Visos trys parodos veiks iki kovo 8 d.

Tomo Ivanausko nuotr./Paulius Šliaupa
Tomo Ivanausko nuotr./Paulius Šliaupa

Galima tapyti ant bet ko, su bet kuo, bet kaip. Tai nieko naujo. Tačiau kaip padaryti, kad į darbus nusileistų dangus? Pauliui Šliaupai tai kažkaip pavyko. Susidaro įspūdis, kad menininkas net nebuvo prisilietęs prie savo darbų. Jis tiesiog surinko jį supusius daiktus – stiklą, medį, akmenį, drobę, į kuriuos per nenusakomą laiko tarpsnį įsikūnijo dangus.Su visomis savo spalvomis, saulėmis, lietumis,vėjais, šalčiais ir t.t. Į darbus žvelgiau kaip į dangų – tuščia mėlynė, o už jos... Parodą „Objektyvaus matymo mitas” galerijoje „Meno niša” galima apžiūrėti iki kovo 4 d.

Šį savaitgalį būtinai užsukite į tarp Vilniaus centrinio pašto, Gedimino 9 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės esančią Šv. Jurgio bažnyčią. Mažai kas ten yra buvęs, nes daugiau kaip 70 metų joje buvo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos knygų saugykla. Vasario 11 d. nuo 13 val. bažnyčioje vyks renginių ciklas „Fuga Knygų rūmuose”.

Kultūringo savaitgalio.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės