Dabar populiaru
Publikuota: 2013 rugsėjo 3d. 17:12

Lietuvoje pirmą kartą pristatoma Luvro muziejaus paroda – „Antoine Watteau ir prancūzų graviūros menas“

Laurent Cars (1699–1771). Venecijietiška šventė. Pagal Antoine’ą Watteau Luvro muziejus, Grafikos meno skyrius, Edmond’o de Rothschildo kolekcija
© RMN-Grand Palais (Luvro muziejus)/fot. Angèle Dequier / Lietuvos dailės muziejaus Ryšių su visuomene centras / Laurent Cars (1699–1771). Venecijietiška šventė. Pagal Antoine’ą Watteau Luvro muziejus, Grafikos meno skyrius, Edmond’o de Rothschildo kolekcija

Lietuvos dailės muziejus ir Lietuvos Respublikos ambasada Prancūzijoje rugsėjo 6 d., penktadienį, 18.30 val. Vilniaus paveikslų galerijoje atidaro Luvro muziejaus parodą „Antoine Watteau ir prancūzų graviūros menas“ (veiks iki lapkričio 10 d.).

Parodoje „Antoine Watteau ir prancūzų graviūros menas“ iš Luvro muziejaus rinkinių pristatomas prancūzų tapytojo, graverio ir piešinio meistro Jeano-Antoine’o Watteau kūrybos palikimas. Anksti miręs dailininkas, kaip rokoko stiliaus tapyboje pradininkas, paliko Europos mene ženklų pėdsaką. A.Watteau buvo novatorius, sukūręs labai savitą tapybos žanrą, tradiciškai vadinamą fêtes galantes – galantiškomis šventėmis. Kaip tikras XVIII a. visuomenės metraštininkas, jis vaizdavo ne tik elegantiškos publikos pokylius bei pramogas nuostabios gamtos apsuptyje, bet ir žanrines scenas su realiais tipažais – elgetomis, klajojančiais muzikantais, teatro artistais, amatininkais, kareiviais, valstiečiais. To meto prancūzų dailėje A.Watteau garsėjo ir kaip neprilygstamas kolorito meistras, tęsiantis Venecijos mokyklos tapytojų Tiziano ir Veronese’s bei didžiojo flamando Rubenso koloristines tradicijas.

© RMN-Grand Palais (Luvro muziejus) / fot. Angèle Dequier/Lietuvos dailės muziejaus Ryšių su visuomene centras/Bernard Baron (1696?–1762?). Dvi pusseserės. Pagal Antoine’ą Watteau Luvro muziejus, Grafikos meno skyrius, Edmond’o de Rothschildo kolekcija
© RMN-Grand Palais (Luvro muziejus) / fot. Angèle Dequier/Lietuvos dailės muziejaus Ryšių su visuomene centras/Bernard Baron (1696?–1762?). Dvi pusseserės. Pagal Antoine’ą Watteau Luvro muziejus, Grafikos meno skyrius, Edmond’o de Rothschildo kolekcija

A.Watteau gimė Prancūzijos šiaurėje, netoli sienos su Flandrija, stogdengio šeimoje. Šiek tiek pasimokęs pas vietinį tapytoją Jacquesą-Albertą Gériną, pradedantysis dailininkas iškeliavo į Paryžių. Patekęs pas Louis Métayerą, kopijavo jo dirbtuvėje paveikslėlius, tapytus pagal žanrinę olandų ir flamandų tradiciją. Apie 1705 m. A.Watteau pradėjo dirbti pas teatro dekoratorių ir tapytoją Claude’ą Gillot (1673–1722), mėgusį vaizduoti commedia dell’arte siužetus.

Gillot įskiepijo A.Watteau ir domėjimąsi teatru, ypač jo nekaltomis apgaulėmis – apšvietimo efektais, pasakiškais scenovaizdžiais, dirbtinių brangenybių spindesiu, grimu išgražintais veidais. 1708 m. A.Watteau įstojo į žinomo interjerų dekoratoriaus ir tapytojo Claude’o Audrano III (1658–1734) studiją. Čia jis sėmėsi patirties, studijuodamas ornamentus, kurdamas naujus jų pavyzdžius ir sieninių tapybos kompozicijų eskizus. Tačiau gilesnė patirtis jo laukė Liuksemburgo rūmuose, kuriuose Audranui buvo pavesta prižiūrėti rūmų meno vertybes, tarp jų – ir Marijos Mediči gyvenimui skirtų Rubenso tapytų paveikslų galeriją. Būtent čia A.Watteau pamatė monumentaliąsias garsiojo flamando kompozicijas, palikusias neišdildomą įspūdį. Ne mažiau paveiki buvo Renesanso menininkų, ypač Venecijos mokyklos, kūryba – jos pavyzdžius A.Watteau studijavo savo draugo kolekcininko ir bankininko Pierre’o Crozat (1661–1740) namuose.

1712 m. A.Watteau tapo Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos nariu. Taip pat jo paveikslai įgijo paklausą, gyvenimas Crozat namuose buvo patogus ir aprūpintas, dažni pobūviai, vakaronės su rinktine draugija, įdomūs pokalbiai apie meną, literatūrą, muziką, teatrą teikė peno apmąstymams. Atrodytų, dailininkui nieko netrūko, jis galėjo atsiduoti tapybai, ramiai save tobulinti, dirbti. Tačiau A.Watteau buvo sudėtingo charakterio asmenybė. Jis nuolat jautė nepasitenkinimą savimi, o neretai – ir aplinkiniais. Ryškėjo nepatrauklios būdo savybės – uždarumas, pagieža, nepakantumas žmogiškoms silpnybėms. Įžvelgęs draugų ar globėjų elgesio trūkumus, kartais tikrus, neretai – tariamus, ilgiau nesisvečiuodavo, nuolat keitė gyvenamąją vietą, nors tai tik padidindavo jo moralines ir fizines kančias – juk buvo vienišas, drovus, silpnos sveikatos. Nepaisant to, A.Watteau gyvenime prasidėjo tikros brandos metas. Jis dirbo intensyviai ir greitai, tapė vis naujas fêtes galantes, teatro siužetus, portretus, įsijautusius į vaidmenis aktorius.

Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu A.Watteau sukūrė keletą paveikslų, kurie vainikavo jo kūrybą. Fêtes galantes geriausiais darbais galima būtų vadinti paveikslus „Įnoringoji“ (apie 1718, Ermitažas, Sankt Peterburgas), „Venecijietiška šventė“ (apie 1718–1719, Škotijos nacionalinė galerija, Edinburgas), o teatro temos viršūnėmis – drobes „Italų aktoriai“ (1720, Nacionalinė dailės galerija, Vašingtonas), „Žilis“ (apie 1718–1719, Luvras, Paryžius), „Mecetenas“ (apie 1718–1720, Metropoliteno muziejus, Niujorkas).

Paskutinį paveikslą „Žerseno iškaba“ (1721, Šarlotenburgo rūmai, Berlynas) A.Watteau nutapė prieš pat mirtį, jau sunkiai sirgdamas tuberkulioze. Skyrė jį draugui ir paskutiniam globėjui Edme’ui François Gersaint’ui, meno kūrinių parduotuvės savininkui.

Po A.Watteau mirties draugams kilo mintis įamžinti jo kūrybos palikimą graviūrų pavidalu. Tarp 1724 ir 1735 m. dailininko draugo bei globėjo Jeano de Julienno iniciatyva pagal A.Watteau tapybos darbus ir piešinius buvo sukurta šeši šimtai estampų. Reikšmingą sumanymą ėmėsi įgyvendinti visa plejada talentingų grafikų, tarp kurių buvo François Boucher, Laurent’as Carsas, Jeanas-Etienne’as Liotard’as, Benoît ir Jeanas Audranai, Jacques’as-Philippe’as Le Bas, Michelis-Guillome’as Aubert’as ir daugelis kitų. Šis projektas padėjo išplisti Europoje rokoko stiliui, kurio vienas pradininkų buvo A.Watteau.

Parodoje eksponuojama per 90 graviūrų, sukurtų pagal A.Watteau piešinius ir tapytus paveikslus. Didžioji dalis graviūrų atrinkta iš beveik 40 000 grafikos kūrinių kolekcijos, 1935 m. barono Edmond’o de Rothschildo dovanotos Luvrui. Parodoje taip pat bus demonstruojami paties A.Watteau trois crayons (trijų kreidelių) technika meistriškai sukurti piešiniai ir viena tapyta drobė „Besimaudanti Diana“ (apie 1715–1716). Tokio turinio paroda padės atskleisti A. Watteau, vieno garsiausių prancūzų dailininkų, kūrybos savitumą ir įtaką Europos meno raidai.

Parodos organizavimą inicijavo LR ambasadorė Prancūzijoje Jolanta Balčiūnienė, organizavimą Paryžiuje koordinavo Kultūros atašė Rasa Balčikonytė. Parodos Vilniuje pagrindinis koordinatorius Tarptautinių ryšių skyriaus vedėjas Mindaugas Šapoka. Parodą iš Paryžiaus į Vilnių rugpjūčio 30 d. atskraidino parodos generalinio rėmėjo – Krašto apsaugos ministerijos – karinių oro pajėgų lėktuvas, kuris po parodos grąžins unikalių vertybių rinkinį atgal į Prancūzijos sostinę.

Paroda yra Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai projektas. Parodą globoja ir ją kartu su Luvro muziejaus generaliniu direktoriumi bei kitais aukštais Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos valstybių pareigūnais atidarys LR Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius. Atidarymą filmuos LRT televizija. 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės