Jevgenijus Griškovecas (g. 1967) 1994 metais baigė Kemerovo (Rusija) universiteto filologijos fakultetą, 1990-aisiais įkūrė nepriklausomą teatrą „Ložė“, kuriame pastatė devynis spektaklius. 1998 metais išvyko gyventi į Kaliningradą, o tais pačiais metais Maskvos žiūrovams pristatė pirmąjį savo monospektaklį „Kaip aš suvalgiau šunį“. Po kurio laiko buvo sukurti kiti spektakliai – „Tuo pat metu“, „Žiema“, „Rusų keliautojo užrašai“, „Planeta“, „Drednautai“, „Apgultis“, „Dėdė Otas serga“, „Namai“ (kartu su Ana Matison). Paskutinio Jevgenijaus Griškoveco monospektaklio „+1“ premjera įvyko Maskvoje 2009-ųjų gegužę.
Baigiantis 2002 metams, Jevgenijus Griškovecas kartu su muzikos grupe „Bigudi“ įrašė pirmąjį muzikinį albumą „Seijčas“ („Dabar“), vėliau pasirodė dar keturi Griškoveco ir „Bigudi“ albumai.
Rusijoje bilietus į šio dramaturgo, muzikanto ir aktoriaus spektaklius išperka akimoju – per keletą metų šis niekam nežinomas Kaliningrade gyvenantis provincialas ir diletantas virto kultine Rusijos teatro figūra. Graibstomos jo knygos, įrašai, jis pats dažnai dalyvauja tarptautiniuose teatro festivaliuose. Jo kūryba pažįstama ir Lietuvoje, kur dramaturgas ir režisierius taip pat yra viešėjęs. Jo pjesę „Miestas“ Oskaro Koršunovo teatre buvo pastatęs šviesaus atminimo Saulius Mykolaitis.
Nors dauguma Jevgenijaus Griškoveco pjesių – monodramos, kurias jis pats režisuoja, kuria dekoracijas ir vaidina, kai kada jis ryžtasi kalbėti kelių herojų vardu. Sąlygine „Planetos“ (parašyta 2001) bendraautore tapo J. Vachtangovo teatro aktorė Ana Dubrovskaja, kurią J. Griškovecas pakvietė vaidinti šiame spektaklyje ir kurios parašytas monologas taip pat skamba spektaklyje. Kaip ir kituose Jevgenijaus Griškoveco kūriniuose, „Planetoje“ nėra nuoseklaus siužeto. Spektaklyje veikiantys Ji ir Jis – didmiesčio gyventojai, kurių susitikimo galimybė labai menka. Vis dėlto tai spektaklis apie meilę, kuri yra ir labai arti, ir labai toli – lyg tamsiame danguje skriejanti planeta, kurią stebi pagrindinis spektaklio herojus.
„Man nepatinka žodis „išpažintis“, esu prieš tokį požiūrį į save. Iš tiesų nemanau, jog tai, ką darau, yra stiprios valios pasireiškimas. Daug kas sako, jog tai drąsu ir taip toliau, kad tai tik sąžiningas ir tiesus kelias. Niekas, išskyrus šiandieną, manęs nedomina. Ir kol turiu jėgų – nors jos ir nėra amžinos – visada mylėsiu tą laiką ir tą meninę erdvę, kurioje gyvenu“, – sako Jevgenijus Griškovecas.
