Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lina Ever: Apie filmus ir fotografiją

Tado Černiausko fotografijų paroda Berlyne
Linos Ever nuotr. / Tado Černiausko fotografijų paroda Berlyne
Šaltinis: 15min
0
A A

Berlynas, nepaisant minusinės temperatūros, vėl pilnas žmonių ir bruzdesio, eilių prie kasų, vakarinių suknelių ir raudonų kilimų. Vakar čia prasidėjo 65-oji Berlinalė. Viešbučiuose vos galima rasti vietų, o dėl bilietų į populiarius seansus reikia nemažai pasistumdyti.

Ir nėra taip, kaip į Kino pavasarį – atsistojai į eilę ir nusipirkai dešimt bilietų. Čia bilietai į norimą filmą parduodami tik likus trims dienoms iki seanso. Taigi tą dieną ir reikia stumdytis prie kasos, nes tikėtina, kad kitą dieną bilietų jau nebebus. O kitą dieną grumdaisi dėl kito mėgiamo filmo. Eilės prie kasų jau tapo Berlinalės dalimi, jas filmuoja, fotografuoja visi žurnalistai ir praeiviai. Dalis bilietų parduodama internetu, bet ir čia laimi tik greičiausieji. Per 10 dienų bus parodyta virš 400 filmų. Ir nors tikimasi pusės milijono lankytojų, į kurį nors filmą tikrai galima pakliūti.

Nuotr. iš asmeninio archyvo/Lina Neverbickienė
Nuotr. iš asmeninio archyvo/Lina Ever

Tie, kas negauna bilietų ar neturi jiems pinigų, gali pasitenkinti nemokamais reginiais keliomis valandomis prieš seansą atvykus į premjerinius filmus ir įsitaisius prie raudono kilimo.

Šiemet taip galima pamatyti Nicole Kidman, Cate Blanchett, Robertą Pattinsoną, Emmą Watson, Juliette Binoche, Hellen Mirrer, Audrey Tautou, kuri yra komisijoje. Kalbama, kad į europinę „Pilkų atspalvių“ ekranizacijos premjerą atvyks ir pats gražuoliukas, Grėjų įkūnijęs Jamie Dornanas, dėl kurio šiemet alps visos pasaulio moterys. Beje, į premjerą atvyksta ir populiaraus bestselerio autorė E.L.James.

Tiesą sakant, nežinau, ar pastarasis filmas atitinka garsaus kino festivalio koncepciją. Tikriau sakant, žinau, kad neatitinka, bet jis ir nedalyvauja konkursinėje programoje. Tiesiog jo platintojai nusprendė protingai pasinaudoti tiek kinomanų ir kinožurnalistų sutraukusia platforma Vokietijos sostinėje.

Berlinalėje dėmesys sutelkiamas į europinį, mažiau komercinį ir mažiau galimybių be festivalių tapti matomu kiną. Šiemet didesnis dėmesys – moterų kinui. Gal todėl festivalis atidarytas moters režisierės Isabel Coixets filmu “Niekas nenori nakties” su puikiai suvaidinusia Juliette Binoche. Girdėjau, kad istorija apie pirmąją ekspediciją į Arktiką yra labai įdomi ir įspūdinga, bet aš asmeniškai nemėgstu filmų, kur amžinai žiema ir visi šąla. Išskyrus gal tik animacinį filmą vaikams „Frozen“.

Šiųmetinėje Berlinalėje pasižymėjau kelis filmus, į kuriuos bandysiu patekti. Pirmiausia – į lietuviškąjį „Sangailę“. Tiesiog žinau, kad vokiečiai jo tikrai nesuks kino teatruose ir kitos galimybės pasižiūrėti šį lietuvišką kino kūrinį greitai neturėsiu.

Šiųmetinėje Berlinalėje pasižymėjau kelis filmus, į kuriuos bandysiu patekti – tai lietuviškasis „Sangailė“, jau pasižymėjęs „Sundance“ festivalyje. Tiesiog žinau, kad vokiečiai jo tikrai nesuks kino teatruose ir kitos galimybės pasižiūrėti šį lietuvišką kino kūrinį greitai neturėsiu. Kitas mane sudominęs filmas – Wernerio Herzogo „Dykumos karalienė“ su Nicole Kidman.

Pernai festivalio atidarymo dieną buvau nuvažiavusi į Potsdamo aikštę ir net buvau šiek tiek prasibrovusi prie raudonojo kilimo.

Aišku, kad per fotografų galvas ir kameras nieko nemačiau, užteko, kad visos žingsniuojančios žvaigždės buvo rodomos šalia kabančiame didžiuliame ekrane. Bet atmosferą pajutau. Potsdamo aikštės gatvė, vedanti į Berlinale Palast, buvo išpuošta lemputėmis labiau nei prieš Kalėdas. Užtvertas eismas ir išsirikiavę limuzinai, uniformuoti vairuotojai, čežančios suknelės ir susikaupę fotografai, kaitinantis kraują vedėjas ir su aifounais besibraunantys turistai – tikrai supranti, kad vyksta vienas svarbiausių Europoje festivalių.

Tačiau šiemet nueiti pasižvalgyti prie kilimo negalėjau, nes tuo pačiu metu daugiau Europoje nei Lietuvoje žinomas lietuvis Tadas Černiauskas atidarė fotografijų parodą kitoje Berlyno pusėje – stilingo penkių žvaigždučių viešbučio „Nhow“ galerijoje.

Linos Ever nuotr./Tado Černiausko fotografijų paroda Berlyne
Linos Ever nuotr./Tado Černiausko fotografijų paroda Berlyne

Šį viešbutį labai pamėgę muzikos pasaulio žvaigzdės – ir dėl „Universal studio“ kaimynystės, ir dėl viešbutyje įrengtos muzikos įrašų studijos, ir dėl išskirtinio dizaino. Į parodos atidarymą rinkosi daugiau angliškai ir vokiškai, nei lietuviškai kalbanti publika. Tado paroda buvo puikiai išreklamuota Vokietijoje – prieš savaitę parodytas siužetas ZDF televizijoje, paroda įtraukta į pagrindinių kultūros renginių sąrašus internete ir spaudoje. Taip puikiai padirbėjo Tadui Vokietijoje atstovaujanti agentūra, pristatanti jį Tadao Cern vardu.

Šiemet nueiti pasižvalgyti prie kilimo negalėjau, nes tuo pačiu metu daugiau Europoje nei Lietuvoje žinomas lietuvis Tadas Černiauskas atidarė fotografijų parodą kitoje Berlyno pusėje – stilingo penkių žvaigždučių viešbučio „Nhow“ galerijoje.

Jo didžiulės paplūdimyje miegančių žmonių nuotraukos ant betoninių sienų tikrai atrodė įspūdingai.

Stebėjau kitus žiūrovus, kai kurie kraipė galvas, iš kur Tadas ištraukė tokių personažų. Vokiečiams turbūt atrodė, kad tokius papinykus, maudomukus ar tokius patiesaliukus žmonės naudojo tik VDR laikais, o ne prieš dvejus metus Palangos paplūdimyje.

Ir aš kraipiau galvą, iš kur jis ištraukė tokius žmones ir ar tikrai pilvotos moteriškės taip begėdiškai išsiskėtriojusios guli ant saulės. Nuotraukų kompozicija tokia puiki, kad nori nenori pradedi galvoti, kad kažkas čia surežisuota.

Kai ištariau garsiai autoriui savo abejones, jis atsakė, kad tai geriausias komplimentas jam. Ir jis papasakojo, kaip du mėnesius pats kepė Palangos paplūdimyje, ieškodamas laikui nepavaldžių babyčių, primigusių ant saulės. Sakė, kai sulaukdavo įkyrių žvilgsnių, sukdavęs šalin, o po kiek laiko vėl grįždavo pas nusižiūrėtus herojus.

Kartais įbrisdavo į jūrą, iškeldavo ant stovo pritvirtintą fotoaparatą, o smalsuoliams pasakodavo, kad jis mokslininkas ir atlieka tyrimus. Per tuos du mėnesius pats nudegė saulėje, bet turėjo virš šimto miegančių žmonių kadrų. Ir nei karto negavo „į galvą“. Ne, jis jų neatsiklausdavo, nes jie juk miegodavo, išskyrus vienintelio parodoje miegančio vaiko tėvų. Bet jokio priekaišto iš savo personažų dar nesulaukęs. Priešingai, viena dukra iš tigrinio patiesaliuko rašto atpažino savo tėvą ir nupirko jam nuotrauką gimtadienio proga.

Supratau dar vieną dalyką: šiais laikais, kai fotografuoti moka kas antras, labai svarbu idėja. Tado idėja fotografuoti natūraliai saulėje išsipleikusius žmones sužavėjo paprastumu ir natūralumu, o surastas rakursas tiesiai iš viršaus, atrodo, suteikia nuotraukai visai kitą dimensiją. Tie žmonės ir tie juos apibūdinantys daiktai šalia – mūsų visuomenės atspindys, kurį nagrinės istorikai po dvidešimt metų, nes tokie tipažai jau bus išmirę arba nesugebės nueiti iki paplūdimio.

Buvo smagu pakalbėti su autoriumi apie fotografiją, su kitais Berlyno lietuviais išgerti vyno, susipažinti su parodos organizatoriais, apžiūrėti autoriaus Paintography kolekciją, užkąsti stilingai pateiktais vieno kąsnio hamburgeriais. Nuoširdžiai smagu už lietuvius menininkus, prasimušančius pasaulyje ir užklystančius į Berlyną. Tada per parodos atidarymą susipažindamas su vokiečiais išdidžiai sakai: aš irgi iš Lietuvos. Kaip Tadas.

Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos tinklaraštyje berlynodienorastis.blogspot.com

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau