Būtent skraidys, nes šis solistas niekada nenustygsta vietoje ir savo fantazija, puikia aktoryste ir improvizacija sugeba uždegti visus aplink. Audrius turi išskirtinį talentą kaskart sukurti tokius skirtingus personažus, jog kartais žiūrovai net negali jo atpažinti.
– „Manon Lesko“ – jūsų ketvirtas darbas su „bohemiečiais“ (Pirelis „Svynis Todas – demonas kirpėjas“, Tichonas „Katia Kabanova“, XYZ ir Edmondo/Šokių mokytojas „Manon Lesko“). Čia vėl stebinate savo fantazija, sceniniu išmoningumu. Kaip Jums taip pavyksta?
– Kai dramatinis esi, jokia rolė nebaisi – sakydavo profesorius Noreika (juokiasi). Aš ne dramatinis, bet lankstus, suvokiantis, ko prašo režisierius, žinantis, kaip pats atrodau – pilvo neužsiauginęs, esu aukštas, lieknas, judrus. Pajungiu fantaziją, paklausau patarimų iš šono, kartais įjungiu „durnių“, atsukęs kokį šratelį. Ir pirmyn į sceną!
Aišku, jog savyje reikia turėti kažkokį užtaisą, tam tikrą artistiškumą, lankstumą, intuiciją. Be to – nieko nebus.
– Operoje „Manon Lesko“ atliekate 2 vaidmenis – Edmondo ir ypatingai įspūdingą Šokių mokytojo. Atrodo, kad šokti mokėsi ne tik Asmik Grigorian ir Sandra Janušaitė. Papasakokite, kaip Jūs tam ruošėtės. Kaip vertinate tai, jog „bohemiečių“ interpretacijoje vietoje menueto atsiranda pilvo šokis?
– Man patinka. Man labai priimtina, kad tai yra ne menuetas, kaip originale, o pilvo šokis. Aišku, išgąsčio buvo, kai pasakė, kad reikės Šokių mokytoją vaidinti, mokyti Manon. Bet iš tikrųjų, kiek ten to mokymo. Keli judesiai, atmosferai sukurti, ir viskas. Kilsteliu Manon krūtinę, pliaukšteliu per užpakaliuką, vienas judesys į kairę, vienas į dešinę, truputį prasieinu kaip pantera, pakraipydamas šonus ir viskas (juokiasi). Mano personažas tik maivosi, rankas kilnoja... Mano indėlis į šokį yra tik tam tikra poza.
– Fenomenaliai atliekate kitiems pagal struktūrą sudėtingą muziką. Su „bohemiečiais“, L. Janačeko operoje „Katia Kabanova“ jautėtės bene laisviausiai. Atrodo, kad Jūs nebijote iššūkių. Papasakokite apie savo muzikines patirtis.
– Iššūkių aš tikrai nebijau. Esu gavęs gerą muzikinį išsilavinimą, kuris man padeda atlikti ir šiuolaikinę muziką, ir, pavyzdžiui, baroką, Bachą, ar operos klasiką – G. Verdi. Nuo mažens dainavau chore, baigiau Šimkaus konservatoriją kaip muzikos teoretikas ir kompozitorius. Trejus metus dirigavau kariuomenės orkestrui, tūbą pūčiau, paskui įvaldžiau tromboną. Vėliau mėginau stoti į džiazą, bet neįstojau ir tuo džiaugiuosi. Baigiau dirigavimą – kelis kursus per vienerius metus ir turiu dirigento diplomą. Tik tada stojau į dainavimą.
Taigi turiu stiprią ir labai įvairią muzikinę patirtį, esu dainavęs labai skirtingos muzikos, taip pat ir daug šiuolaikinės, kuri yra atonali ir sudėtinga: Šonbergą, Bergą, Janačeką, Etvošą. Absoliučios klausos neturiu, bet turiu gerą santykinę klausą, gerą ritmo pojūtį, kaip chorvedžiai. Tas bagažas, kurį esu sukaupęs per savo patirtį, ir padeda man atlikti įvairaus sudėtingumo muzikinius kūrinius.
– Šiuolaikiniam operos solistui labai svarbu aktorystė. Šioje srityje Jūs – išskirtinis talentas. Iš kur semiatės įkvėpimo? Kaip to mokotės?
– Tiesiog iš vidaus „plaukia“. Suvoki, koks turi būti personažas, pajungi kūno plastiką, smegenis, veido išraišką ir kažkaip sukuri. Specialiai tokio mokslo nesu turėjęs, tik akademijoje, mokantis dainavimo, turėjome aktorinio meistriškumo pamokas.
Turiu didelę praktiką. Kažkada buvau suskaičiavęs, kad esu sukūręs apie 40 pagrindinių rolių ir 40 antraeilių ir koncertinių. Šiandien jų, matyt, jau būtų daugiau.
Be to, ką gali aukštas lieknas žmogus, to negali stambus, įmitęs ir su pilvu. Jis nepadarys tam tikrų užduočių, kurias laisvai išpildys lieknas, normalaus sudėjimo žmogus. Tai yra fiziniai duomenys. O mano artistiškumą nuo mažens pastebėdavo, kai Šimkaus konservatorijoje darydavome „šposus“ visokius, kvailiodavome, vaidindavome, vesdavome vakarus.
Visi dramos aktoriai buvo nustebę, kai nacionaliniame dramos teatre Don Kichotą vaidinau kartu su jais. Čia dainavimo mažiau, o vaidybos buvo daug, Don Kichoto įkūnijimas buvo didžiulis iššūkis. Keisčiausia ir maloniausia buvo tai, kad mano darbas patiko ir aktoriams, ir režisieriui.
– Juozas Statkevičius Jums kuria išskirtinai iššaukiančius įspūdingus kostiumus, kaip Pirelio ar Šokių mokytojo. Ar tai padeda kurti personažą?
– Juozo kostiumai žiauriai, žiauriai patinka! (juokiasi) Kai suspaudžia, aptempia viską, atrodo plyš viskas per kirkšnis. Taip ir būna – plyšta. Jis labai džiaugiasi gavęs tokį manekeną (juokiasi), kuriam gali kaip ant savęs rūbus matuoti. Atrodo, kad padarysi judesį ir kostiumo neliks. Kariaujam su Juozu, prašau, kad nedarytų manęs tokio aptempto, kad galėčiau judėti, o jis vis tikina, kad atrodysiu labai gerai. Kai išeinu į sceną ilgomis plonomis kojomis su ūsiukais ir barzdele, tai žmonės iškart ir pamato Pirelį, ir Šokių mokytoją.
– Kuo išskirtinis darbas su „bohemiečiais“? Juk visi susibėgate tik trumpam?
– Čia juk išskirtinė kategorija. Rinktinė chebra. Visi labai faini, daugmaž vienmečiai. Visi turi aukščiausias galimybes, yra labai profesionalūs, linksmi, vien ko Rafailas Karpis ir Laimonas Pautienius verti su savo pokštais, Asmik Grigorian su savo ypatingumu ir dar daug kitų… Visi atskirai yra be galo didelės individualybės.
Kai Dalia Ibelhauptaitė visus suburia, sutvarko, kai mus apjungia Gintaro Rinkevičiaus ranka, išeina nuostabūs rezultatai. Čia kaip šeimoje. Nebūna pykčių, tik dūmų kažkiek, nes be jų nebūna tikros šeimos. Gaisro dar nesu matęs! Per repeticijas jautiesi labai savas, nesibaidai, kad tave kas nors nužiūrės, ar geresnėje formoje esi, ar blogesnėje, dirbi labai natūraliai ir laisvai. Labai geras jausmas!
– Kas, be muzikos ir meno, Jums suteikia įkvėpimo?
– 60 km už Vilniaus turime sodybą, kurioje labai pailsiu. Gamta, ūkio darbai… Ten ir medelius sodinu: abrikosus, kriaušes, vyšnias ir obelis. Po tokių užsiėmimų jaučiuosi pailsėjęs. O šiaip malonu ir po miestą pasivaikščioti, kavinukėje pasėdėti. Su šeima būti.
– Kuris vaidmuo artimiausias Jūsų charakteriui?
– Mano charakteriui artimiausi yra „heroji i liubovniki“ – lyriniai herojiniai tenorų personažai, kur siužetuose yra meilės užuomazgų, lyrikos, tada seka susipriešinimas ir dramatinė pabaiga. Matau save tokiuose vaidmenyse. Man patinka įkūnyti tokius personažus, kurie yra mylintys, kenčiantys, žudantys, atgailaujantys, herojiškai žūstantys – klasikiniai, žodžiu.
Aišku, charakteriniai vaidmenys yra neįkainuojami, kaip Pirelis ar Šokių mokytojas. Jie duoda tam tikro meistriškumo. Mane veža tai, kai galvoji, ar padarysiu šį kartą tą vaidmenį, ar sugebėsiu nesikartoti. O šiaip, bet koks vaidmuo yra geras vaidmuo, tik reikia jį padaryti gerai.
– Kokia muzika Jums patinka? Ko klausotės namie ar mašinoje?
– Aš esu profanas, žinau tik tai, ką jaunystėje klausiau – Deep Purple, The Beatles… Tai, ką dukra klauso, – nė vieno atlikėjo nežinau. Man ta muzika neįdomi. Aš klausau tą pačią klasiką, operas, man patinka užsidėti diską su geru tenoru, paklausyti arijų, duetų.
– Ką laikote didžiausiu savo gyvenimo pasiekimu?
– Pasiekimas yra tai, kad esu sveikas, laimingas, turiu šeimą, gražią, protingą, muzikalią dukrą.
Gyvenime visko buvo – ir nuopuolių, ir pakilimų. Sunku paminėti pasiekimus. Tarpinių stotelių buvo daug… Užsieniuose padainavimų, debiutai Varšuvos didžiajame teatre, Amerikoje didžiulis mėnesio turas su „Traviata“, kai Alfredą dainavau, Estijos nacionalinėje operoje dainavau ilgus metus… Studentas būdamas Vilniuje debiutavau su Laisvuoju Šauliu. Tokie pasiekimai… Teko pažinoti garsių, iškilių menininkų – Rostropovičių gerai pažinojau, su Pendereckiu teko daug koncertuoti, Temirkanovu… Lietuvos menininkais, įdomiais režisieriais, dirigentais…
Aš galvoju, kad viskas, kas gera, bus ateityje. Aš einu į priekį, nestoviu vietoje, tikiu, kad viskas priešaky!
– Ko gyvenime labiausiai gailitės? Ką pakeistumėte, jei galėtumėte atsukti laiką atgal?
– Žmonai savo sakau, kad norėčiau atsukti laiką, kai buvau dvidešimt penkerių metų, kad pradėčiau viską iš naujo. Pradėčiau anksčiau mokytis dainavimo. Kelias mano iki dainavimo buvo ilgas – kaip jau pasakojau… Aš truputį per anksti pradėjau vaidmenis dainuoti – jau antrame kurse, tai mažiau dėmesio kreipiau į vokalo kokybę, daugiau dariau roles. O dabar aktyviau dalyvaučiau vokalo kursuose, važinėčiau į perklausas, siekčiau maksimaliai karjeros, neužsisėdėčiau Vilniuje, daryčiau užsienyje karjerą, nes tam turiu duomenis.
Manau, nebekartočiau daugelio klaidų, kitaip rinkčiausi atsiradusius pasiūlymus, galimybes.
– Kokia gyvenimo akimirka buvo Jums pati laimingiausia?
– Kai gimė dukra. Buvo nesvietiška laimė. Dar laimingas buvau labai, kai vedžiau. Buvo smagu. O šiaip kiekviena diena yra laiminga. Kiekvieną dieną kažkuo pasidžiaugiu.
Scenoje laimingiausios akimirkos, kai esu sveikas. Kai sveikata leidžia dirbti. Labai smagu, kai įvertina. Artistui reikalingi įvertinimai.
