Marius Jonutis apie parodą.
„jei tikėčiau skaičių terapija, džiaugčiausi – va jau dešimtą pavasarį Meno nišoje
bet metams einant vis daugiau dalykų praranda prasmę, numerėliai irgi
tiesiog atrodo jau, kad visada taip buvo ir bus – pavasarį paroda Meno nišoje
ir tai man yra svarbiausias metų dalykas, stuburas
kuriam dirbu ir stengiuosi labiau negu už pinigus
yra kasmet paroda čia, ir kitos parodos
kažkas naujo – tik iš dalies teisybė, kaip teisybė būtų ir nieko naujo
dirbu tą patį darbą, tom pačiom rankom ir instrumentais
bet gal – tikiuosi – kažkas vis išeina truputį kitaip
temos, aišku, tos pačios, bet gal šiek tiek kitais rakursais
yra čia ir tapybos, ir skulptūros, ir grafikos, kažkiek ir tekstų dar
šokio ir dainos nėra – tų aukštumų man niekada nepasiekt, susitaikiau su tuo
grafikos Meno nišoje nerodžiau dar, nes dvidešimt metų jos nedariau
kažkas lyg ir naujo – betgi baigiau grafiką VDA, tai kaip ir kažkas seno
tokią lyg ir knygą bandžiau išraižyt linoleume
paveikslai apie ką – apie laimę, kokios norėtųsi
kurios trumpi blykstelėjimai daro gyvenimą bent kažko vertą
na, netobuli dar, bet gal kada nors..., tai vis ir bandau iš naujo
bet parodyti norisi, nes kitaip kam – sau pačiam galėčiau ir mintyse papasakot
tai ačiū tiems, kas ateina ir žiūri.“
