Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 26d. 14:00

Masinio operos festivalio pasimatymas su pandemija: Zalcburgo festivalio COVID-19 prevencijos planas ir jo svarba

Zalcburgo festivalis
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Zalcburgo festivalis

Kiekvienais metais Zalcburgo festivalis žavi įdedamomis antžmogiškomis pastangomis puoselėjant klestintį miesto kultūrinį gyvenimą – per vasarą jie suorganizuoja ir publikai pristato pilną operos teatro, dramos teatro ir koncertų salės sezoninį repertuarą.

Šįmet, kilus koronos viruso pandemijai ir prieš ją parklupus kone visam pasaulio kultūros sektoriui, pastangų, siekiant judėti į priekį, teko įdėti dar daugiau. Šimtųjų festivalio metinių 2020-aisiais buvo laukiama ne vienerius metus, o didžiulė, įspūdį kelianti programa sudėliota dar praeito sezono metu.

Per 44 jo dienas šventės metu 15-oje scenų turėjo nuskambėti 222 renginiai, iš kurių dešimtis buvo nauji operos veikalų pastatymai: „Elektra“, „Don Žuanas“, „Užburtoji fleita“, „Borisas Godunovas“, „Toska“, „Don Paskualė“, „Mesijas“, „Intolleranza 1960“, „Sicilijos mišparai“ ir „Neither“. Žemė iš po kojų iščiuožė netikėtai užklupus pandemijai. Vienų nepasitenkinimui, o kitų džiaugsmui, festivalio organizatoriai neskubėjo atšaukti renginio, o stebėjo situaciją kai vienas po kito atsitraukė visi didieji šių metų vasaros festivaliai ir laukė, kurlink viskas judės pavasario ir vasaros mėnesiais.

Vėliau paaiškėjo, jog Zalcburgo festivalis pataikė tiesiai į uragano akį, prašokęs pavasario įtampas ir dar neprisilietęs prie sujudimo naujo sezono pradžioje rudenį. Supratę tai, organizatoriai siekė nepasiduoti ir ieškojo įvairiausių išeičių, kaip būtų galima realizuoti šią ilgametes tradicijas turinčią klasikinės muzikos šventę. Nors galima aklai spėti, jog šitoks stiprus organizatorių noras įgyvendinti festivalį yra kurstomas ekonominių paskatų, tačiau pamačius didžiulio masto nuostolius, kuriuos patiria šiųmetinis renginys, galima suprasti, jog organizatorių pasiryžimą užkūrė sentimentalumas, įsipareigojimas vietos kultūriniam gyvenimui ir charakteris, per šimtmetį išryškėjęs šio festivalio organizavime.

Vienų nepasitenkinimui, o kitų džiaugsmui, festivalio organizatoriai neskubėjo atšaukti renginio.

Teatro ir kino režisieriaus Maxo Reinhardto, literato Hugo von Hofmannstahlio ir kompozitoriaus Richardo Strausso iškart po pirmojo karo 1920 metais įkurtas festivalis išsiskyrė savo misija suartinti karo supriešintus žmones ir skirti kultūrinius renginius tarpusavio taikai gilinti. Bendras šios įkūrėjų trijulės kūrybinis vaisius – opera „Elektra“, kuri vienintelė iš viso grandiozinio šimtmečio repertuaro buvo realizuota, nors kai kurios atšauktos operų produkcijos buvo perkeltos kitiems metams. „Elektros“ pastatymą puošia ir lietuviški motyvai – pagrindinius vaidmenis čia atlieka pasauliniu lygiu pripažintos lietuvaitės dainininkės Aušrinė Stundytė ir Asmik Grigorian.

Vienintelis iš spektaklių buvo paliktas kultinis įkūrėjo Hugo von Hofmannstahlio veikalas „Jedermann“ (lt. – kiekvienas žmogus). Kaip gili tradicija skambanti nuo pat festivalio įkūrimo, šį kartą miesto katedros aikštėje spektaklis yra inscenizuojamas jau šimtąjį kartą. Koncertinis renginio repertuaras taip pat buvo peršukuotas ir negailestingai apkarpytas. Deja, trečios lietuvės – Mirgos Gražinytės – pasirodymas kartu su Birmingamo simfoniniu orkestru, chorais ir solistais, atliekant Arnoldo Schönbergo „Frieden auf Erden“ ir Benjamino Britteno „Karo requiem“, buvo atšauktas.

Paradoksalu, jog repertuaro suvaržymai suteikė laisvę kurti naujus projektus ir kviesti koncertuoti naujus solistus. Pasinaudoję proga grįžti į darbą, festivalyje kamerinės muzikos koncertus publikai dovanojo iš viso pasaulio suvažiavę žymūs muzikai – Anna Netrebko, Cecilia Bartoli, Marta Argerich, Daniel Barenboim, Evgeny Kissin, Igor Levit, Daniil Trifonov, Asmik Grigorian, Marianne Crebassa ir kt.

Paradoksalu, jog repertuaro suvaržymai suteikė laisvę kurti naujus projektus ir kviesti koncertuoti naujus solistus.

Akimis permetus atlikėjų sąrašą tampa akivaizdu, jog trijų mėnesių karantinas nenuslopino menininkų energijos ir pasiryžimo dirbti – greičiau priešingai. Ši energija leido organizatoriams rekordiškai greitai – per kelis mėnesius pasauliui pristatyti festivalį, atitinkantį pandemijos keliamus saugumo reikalavimus, prisitaikantį prie judėjimo suvaržymų, repertuaro ir darbuotojų pasikeitimų. Per kelias savaites buvo sukurtos ištisos saugumo sistemos, o iš anksto neplanuotas W.A.Mozarto operos „Visos jos tokios“ pastatymas savo trumpa repeticijų trukme mušė pasaulinius greičio rekordus.

Vis dėlto, kalbėdama apie šiuos pasiekimus, festivalio prezidentė Helga Rabl-Stadler purtosi žodžių rizika ir drąsa, pabrėždama jog renginio organizacija yra paremta blaiviu protu ir kontrole – visi jų žingsniai yra iš anksto numatyti ir apskaičiuoti. Iš tiesų, kompromisas tarp saugumo ir gyvuojančio festivalio negimė per vieną dieną – svarstymai tęsėsi nuo pandemijos pradžios iki birželio, kada galutinis sprendimas ir pakoreguota festivalio programa buvo pristatyti viešai.

Naują saugumo planą sudarė dvi dalys – saugumo užtikrinimo publikai bei darbuotojams. Publikai buvo siekiama sudaryti kuo komfortabilesnes sąlygas, kiek tik tokiomis aplinkybėmis tai buvo įmanoma. Nepaisant to, didžioji dalis tradicinės lankymosi operos teatre patirties nutrupėjo – neliko pertraukų, neveikė kavinės, bufetai, parduotuvės (prieš renginį buvo parduodamos tik programos). Lankytojams teko taikytis prie sąlygų ir keisti kostiumus, derinant kaukes prie rūbų ir, ko gero, renkantis išryškinti akis visažo salone. Pasirodymo metu klausytojai buvo išsodinami į kas antrą kėdę, dėl ko, tarp plojimų pasirodymo pradžioje ir pabaigoje, buvo leidžiama nusiimti kaukes ir išgyventi meninę patirtį be jokių papildomų apribojimų.

Naują saugumo planą sudarė dvi dalys – saugumo užtikrinimo publikai bei darbuotojams.

Siekiant užtikrinti tolimesnį saugumą, festivalio darbuotojai buvo išskirstyti į tris grupes – raudoną, oranžinę ir geltoną. Pagal šį skirstymą jiems buvo pritaikomi skirtingi saugumo reikalavimai bei elgesio apribojimai. Raudonajai grupei priklausė visi menininkai, dalyvaujantys repeticijose ir pasirodantys scenoje – tai choro dainininkai, orkestrantai, šokėjai, aktoriai, statistai, dirigentai, režisieriai, dramaturgai, choreografai ir solistai. Kadangi repeticijų metu yra dirbama be jokių apribojimų – nesilaikant atstumo reikalavimų ir nedėvint kaukių – palikus repeticijos erdvę kiekvienas dalyvis turėjo būti nepaprastai atsargus: visą laiką devėti kaukę, vengti masinių renginių ir sausakimšų miesto erdvių, kasdien vesti dienoraštį, kuriame žymi sveikatos pasikeitimus, jaučiamus viruso požymius, temperatūrą, testavimo rezultatus, o taip pat – visus artimus kontaktus su žmonėmis už festivalio ribų. Taip pat kiekvienas raudonosios grupės narys kas dešimt dienų buvo reguliariai tikrinamas dėl COVID-19 – jei į Zalcburgą atvykdavo artimieji, šie taip pat turėjo būti tikrinami ir nebuvo įleidžiami į festivalio pastatą repeticijų metu.

Galimybė tikrintis dėl viruso festivalio darbuotojams buvo suorganizuota įrengtoje privačioje laboratorijoje festivalio pastate, kurioje buvo galima vienu metu atlikti 200 testų ir jų rezultatus pateikti per kelias valandas. Ko gero, tai buvo brangiausiai atsiėjęs šio festivalio elementas, kurį sau leisti gali ne kiekvienas kultūrinis renginys – čia Zalcburgo festivalį gelbėjo stipri vietos sveikatos apsaugos sistema, jų rėmėjų finansinės galimybės bei ryšiai.

Rečiau nuo koronaviruso tikrinamai oranžinei darbuotojų grupei daugiausia priklausė festivalio organizatoriai, valdyba ir įvairaus rango vykdytojai. Nusiimti kaukes jie galėjo tik būdami vieni savo kabinete – visur kitur pastate ir ypač bendradarbiaujant su kitais darbuotojais, jas buvo reikalaujama dėvėti. Paskutinei, geltonajai grupei, priklausė darbuotojai, turintys tiesioginį kontaktą su klientais – apsaugininkai, bilietų žymėtojai, pardavėjai, administratoriai, rūbininkai, valytojai. Iš jų pastate visais atvejais buvo reikalaujama dėvėti kaukes ir pirštines, buvo dezinfekuojami paviršiai ir į rubinę svečių grąžinami numerėliai. Tačiau nuo koronaviruso jie buvo tikrinami tik vienąkart, prieš prasidedant pačiam festivaliui.

Galimybė tikrintis dėl viruso festivalio darbuotojams buvo suorganizuota įrengtoje privačioje laboratorijoje festivalio pastate.

Dėl keliamų aukštų saugumo reikalavimų, Zalcburgo festivalio erdvės ko gero tapo saugiausiomis visame mieste. Bendra miesto infrastruktūra šįmet, nors ir kitokiomis aplinkybėmis, palaikė vieningą frontą – šimtai viešbučų ir restoranų sudarė bendrą paktą kaip festivalio partneriai po bendra „saugaus festivalio“ emblema. Jie taip pat pasižadėjo taikyti aukštus saugumo reikalavimus savo darbuotojams ir klientams.

Kaip pavyzdinis politikos, ekonomikos ir kultūros sričių bendradarbiavimo taškas, Zalcburgo muzikos festivalis jau seniai neša bendras vietos ekonomikos atsakomybes – miesto plėtra pastarąjį šimtmetį tiesiogiai koreliavo su Zalcburgo festivalio ekonominiu pasirodymu, o kasmet organizuojamo renginio pastovumo faktorius leido formuotis pridėtiniam kaupiamajam ekonominiui poveikiui. Festivalis kasmet sukuria apie 187 mln. eurų pridėtinės vertės Zalcburge ir 215 mln Austrijoje, nešdamas finansinę naudą viešbučiams (77 mln. eurų), kavinėms, restoranams (7,5 mln. eurų), parduotuvėms (26 mln. eurų), susisiekimo įmonėms (4 mln. eurų), renginių organizatoriams (5 mln. eurų), turizmo sektoriui. Viešajam sektoriui iš mokesčių rinkliavos kasmet uždirbama 77 mln eurų. Sukuriama 3400 naujų etatinių darbo vietų visoje Austrijoje ir priviliojami 98 procentai visų miesto turistų, kurie, pagal 2015 metais atliktą apklausą, bilietams išleidžia 550 eurų, o pragyvenimui – po 319 eurų į dieną.

Miesto plėtra pastarąjį šimtmetį tiesiogiai koreliavo su Zalcburgo festivalio ekonominiu pasirodymu.

Panašu, jog bendro miesto ekonomikos variklio dėka, festivalio įkūrėjų puoselėta miesto-scenos vizija Zalcburge per šimtmetį virto realybe. Koncertai šiandieną yra efektyviai paskirstyti po visą miestą, muzika skamba įvairiose koncertų salėse, atvirose miesto erdvėse, gatvėse ir restoranuose. Sezono metu yra siūloma daugybė papildomų su festivaliu susijusių renginių. Taip Zalcburgo festivalis tapo vietos identiteto dalimi – dažnas žmogus nežinotų šio miesto be šio festivalio egzistavimo.

Visa tai kurstė didžiulį valdybos norą puoselėti tradiciją ir miestui padovanoti šimtąją vasaros šventę. Tačiau tik ketvirtadalį pelno atnešęs jubiliejinis renginys, ko gero, tapo nuostolingiausiu festivalio istorijoje – perpus mažesnis nei įprastai, jis kainavo gerokai daugiau nervų ir išteklių. Dar prieš prasidedant renginiui, festivalio vadovybė bandymą pandemijos metu organizuoti festivalį prilygino Sizifo darbui.

Savo paramą pasiūlę festivalio finansiniai rėmėjai, šįmet taip pat tapo renginio įvaizdį juodinančiais šešėliais. Vos pernai festivalis buvo aidarytas kalba apie gamtos išsaugojimą, o žaliuojantys medeliai ir krūmai su vazonais tradiciškai buvo išvilkti ir išstatyti tiek scenoje, tiek ir pastato salėse viso festivalio metu.

Vos po kelių mėnesių, teigiant, jog „Austriją ir Rusiją visada siejo menas ir kultūra, o prie festivalio reputacijos daug prisidėjo rusų artistai“ festivalio vadovybė pasirašė sutartį su nauju rėmėju – rusų naftos kompanija „Gazprom“ (kiti renginio rėmėjai – „Audi“, „Siemens“, „Rolex“, „Kühne Stiftung“). Naujieji rėmėjai išprovokavo nepasitenkinimą ir protestus tarp vietinių gyventojų. Kadangi dėl socialinių apribojimų festivalio atidarymo metu lankėsi perpus mažiau žmonių, aikštėje buvo likę pakankamai tuščios erdvės – joje atidarymo proga gamtosauginį piketą surengė Peterio Sellarso, o gal greičiau Gretos Thumberg sekėjai, atkreipdami spaudos ir festivalio svečių dėmesį į tai, kokia kaina iš tiesų buvo pasiektas šio renginio finansavimas.

Savo paramą pasiūlę festivalio finansiniai rėmėjai šįmet taip pat tapo renginio įvaizdį juodinančiais šešėliais.

Nors patekti į festivalio renginius yra sunkiau – dėl saugaus atstumo laikymosi bilietų yra perpus mažiau ir visi jie yra vardiniai (prie įėjimo reikia pateikti tapatybės dokumentą), o pašaliniai žmonės į pasirodymus ir generalines repeticijas nėra įleidžiami – bilietų pardavimai šįmet taip pat yra kritę. Kadangi įprastai festivalyje kasmet yra sulaukiama per 260 tūkst. lankytojų iš daugiau kaip 80 šalių (38 proc. iš Austrijos, 41 proc. – Vokietijos, 22 proc. – Didžiosios Britanijos), jo jubiliejus labiausiai nukenčia praradęs klausytojus iš už Europos ribų – ypač Amerikos (23 proc.) ir Japonijos (27 proc.).

Tačiau šįmet kituose pasaulio kampeliuose užstrigusį klausytoją buvo bandoma pasiekti kitais kanalais. Karantinas pasaulio kultūros sektorių išmokė išnaudoti tiesioginio transliavimo ir muzikinių įrašų platinimo virtualioje erdvėje galimybes marketingui ir klausytojo formavimui. Pirmą kartą festivalio istorijoje taip pat buvo organizuojamos tiesioginės premjerų ir svarbesnių koncertų transliacijos.

Ko gero, prezidentė Helga Rabl-Stadler neklydo įvardindama, jog visuomenė nėra išpildyta be sveiko ir gyvybingo kultūrinio gyvenimo, o menas yra gyvybiškai svarbus žmogaus sielai. Atrodo, jog savo įsipareigojimu kultūrai ir pasiryžimu pagerbti šimtamečio festivalio tradicijas nešant muzikos ir teatro džiaugsmą, organizatoriai labiau nei bet kada rėmėsi M.Reinhardto, H.Hofmannstahlio ir R.Strausso suformuotomis pamatinėmis festivalio vertybėmis. Ši rizikinga ir ekonomiškai nuostolinga avantiūra turėtų būti sveikintina kaip ženklas, jog kultūra gali įveikti šią krizę – festivalio metu suformuoluota saugumo sistema gali būti tiesiogiai perkeliama į kitus pasaulio operos teatrus arba savo pavyzdžiu įkvėpti juos formuojant savitas saugumo sistemas.

Šis efektas jau pastebimas – rugpjūčio pradžioje britų „Financial Times“ antraštės klausė: „jei Zalcburgas gali pastatyti operą su salėje sėdinčia pubika, kodėl mes negalim?“ Taip šis festivalis tiesiogiai ir netiesiogiai prisideda prie krizėje įšalusio kultūrinio gyvenimo išjudinimo. Nors ne visi šiuo metu gali sau leisti nuostolingus renginius, kompromisiniai sprendimai turi būti priimami – kažkas turi pradėti judėti į priekį, ieškoti išeičių ir, žingsnis po žingsnio, praminti kelią visam pasaulio kultūriniam gyvenimui – siekiant, jog opera, teatras ir gyva muzika galėtų šiame pasaulyje skambėti nelaukiant, kol situacija vėl grįš į įprastas vėžias, nes visi žino, jog gyvenime niekada nebūna jokio „atgal“ ir „vėl“.

Komentarai
Temos: 2 Opera Muzika

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Video

00:27
05:44
13:33

Esports namai

URBAN˙/