Būtent tokiais regisi A.G.Černiūtės tapyboje sustingdyti jos sapnai ir sapnavimai. Aliejinių dažų, drobės ir vielų dėka menininkė kuria siurrealistinės dvasios paveikslus, skulptūrinę bei reljefinę tapybą, galop – tapybinius objektus, juos jungdama su realiais daiktais iš Kaune, Vilijampolėje, vadinamoje Slabotkėje vaikystėje buvusių senelių namų.
Kūrėjos darbuose svarbi yra spalva ir jos simbolinis užtaisas, faktūrų apčiuopiamumas ir pavidalų siluetai. Tai – ir tapyba, ir skulptūra, ir instaliacija. Iš šių formaliųjų dalykų kuriasi mizanscenos ir pasakojimai. Sapnų vaizdiniai atgyja tapybos dėka ir jų pavidalais, primindami, kad sapne yra tik sapnas.
Mintis surengti parodą Kaune atsirado ne tik dėl to, kad tai – menininkės gimtasis miestas, bet ir tai, kad skirtinguose taškuose tarp Nemuno ir Neries -– Vilijampolėje ir Aukštuosiuose Šančiuose gyveno Aistės seneliai. Šančiuose, tiesiog virš geležinkelio tunelio esančiame senelių name buvo praleisti produktyvūs studijų laikų metai. A.G.Černiūtė čia sukūrė savo darbų, skirtų tapybos magistro diplomui apginti, seriją „Tėtušio dienos“.
Pirminis šios parodos pavadinimas turėjo skambėti „Kaunas yra sapnas“. A.G. Černiūtė nėra periferinė „ura-patriotė“, besąlygiškai besigirianti savo gimtosios vietos „gerumu“ kitų vietų atžvilgiu. Natūralu, kad Kaune gimusi, augusi, tačiau Vilniuje gyvenanti menininkė nejaučia infantilaus ir kai kurių iki šiol puoselėjamo binarinėmis opozicijomis paremto mito apie dviejų miestų skirtumus vieną pagerinant, o kitą – pabloginant.
Menininkė teigia, kad „Kaunas yra sapnas“, nes sapnais virsta daugelis mūsų brangių vietų ir dar brangesnių žmonių. Netektys, praradimai, išsiskyrimai ir išėjimai galop įtvirtina pojūtį, kad viskas yra sapnas, kad sapne egzistuoja tik sapnas. Sapne – tik sapnas.
Koks yra A.G.Černiūtės sapnas? Tai ir į tunelį įlekiančio traukinio keliamas žemės virpesys, ir minėtasis vyšnių sodas ar raudonos prisirpusios vyšnios (2014 metais būtent tam buvo dedikuota paroda „Vyšnios kauliukas“, veikusi sostinės Pamėnkalnio galerijoje), ir jau išėjusių senelių balsai, prisiminimai, tų balsų prisiminimai. Vieta (Kaunas) ir laikas (vaikystė) čia yra susipynę į neišraizgomą siūlų kamuolį ir virtę sapnu, o tuo pačiu – kuo tikriausios realybės – virš realybės forma.
Aistė studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Jos baigiamojo darbo vadovu buvo tuometinis Tapybos katedros vedėjas Ričardas Povilas Vaitiekūnas. Reiklus dėstytojas, teikdamas praktinių tapybinių patarimų, plėsdamas jauno žmogaus akiratį, diegė požiūrį, kad tapyba yra kur kas daugiau nei aliejinio dažo tepimas ant drobės.
Vienas iš jo pasakymų buvo apie sproginančią dažo, esančio tūbelėje jėgą. Ne tik veikiama dėstytojo, bet ir pati, tapydama ir atrasdama pačią tapybą, o per ją ir save (banaliai teisingas yra tapsmo ir tapybos sąvokų sugretinimas), A.G.Černiūtė galvojo apie skriejančius potėpius.
Menininkės įsitikinimu, yra įmanoma kiekvienam teptuko prisilietimui prie tapomo paviršiaus suteikti fizinį (trimatį) ir dvasinį (gyvastį) pavidalus. Iš to per gerą dešimtmetį susiformavo reljefinė-skulptūrinė A.G.Černiūtės tapyba, o pati autorė tai vadina „dažažmogiais“.
Viską lėmė įsitikinimas ir tikėjimas, jog tapyba yra ne vien plokščia, bet ir apimtinė technika, kad dažo dėka galima sukurti apčiuopiamas formas, sapną paversti tikrove.
A.G.Černiūtė yra surengusi daugiau nei dešimtį personalinių parodų, daugiausiai jų – Vilniuje. Kūrėja dalyvavusi tarptautiniuose pleneruose ir įvairiose grupinėse parodose.
Dailininko A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje veiksianti A.G.Černiūtės paroda yra sudaryta iš kelių struktūrinių elementų ir lygių. Vienas jų – tai trimatė skulptūra, paveikslai kaip objektai. Tai – menininkės sąmonėje ir pasąmonėje kilę vaizdiniai, inspiruoti sapnų, šie, savo ruožtu – pagimdyti Kaune praleistos vaikystės dienų ir naktų. Kitas prasminis parodos komponentas – „tikri“ objektai – objets trouvés. Tai iš tų pačių vaikystės namų, prisiminimų kambarių atkeliavę relikviniai daiktai, susiję su sapnais ir Kaunu. Močiutės rankinukas ar žvejybinės tėčio blizgės jau yra praradę pirminę savo paskirtį, tai daiktai-relikvijos, savotiški įkalčiai ar tiesiog prikišami (panašiu būdu Šv. Tomas lietė žaizdas) liudijimai, kad gyvenimai yra sapnai, o sapnai – realūs.
Kaune personalinė menininkės paroda rengiama pirmąjį kartą. Susipažinti su A.G.Černiūtės darbais kauniečiai kviečiami nuo gegužės 25-osios, o parodos atidarymas vyks A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V.Putvinskio g. 64) 17 val.
Paroda veiks iki birželio 24 dienos.
