Aplankę S.Stacevičiaus kapą Merkinės kapinėse, visi skubėjo į poetui skirtą prisiminimų vakarą Merkinės kultūros centre, kurio fojė pasitiko ant stalo sudėtos jo parašytos aštuonios knygos, nuotrauka ir jautrų vakarą papuošę auksarankės sesers Marytės siuvinėti paveikslai, prie kurių – ne pavadinimai, o brolio Stasio eilės ir mintys.
Vakaro dalyviai turėjo galimybę pamatyti operatoriaus, fotografo Jono Bilinsko video montažą, kuriame įamžintos nepakartojamos akimirkos su S.Stacevičiumi, skaitančiu savo eiles ir kalbančiu apie gyvenimą.
Su jauduliu balse sesuo Marytė dėkojo visiems gausiai susirinkusiems pagerbti jos mylimo brolio.
„Visiems jis buvo Stasiukas. Pagrandukas, mamos palepinamas. Mama jį lydėdavo į mokyklą, pasitikdavo iš jos. Stasiukas labai mėgo būt gamtoje nuo pat mažens. „Sukrautas šienas, suvežti šiaudai. Dabar į širdį žydrą dangų vešiuos...“, – rašė Stasys. Nors buvau vyresnė, neprisimenu jo mažyčio, ar jį sūpavau. Prisimenu tik mudviejų vaikystės dūkimus. Pirmasis jo hobis buvo ne poezija, o aviacija.
Stasiukas klijuodavo aviamodelius, dalyvaudavo konkursuose, net ir antrą vietą yra laimėjęs. Prienuose lankėsi aviaklubą, bet vėliau apsigalvojo ir pasinėrė į poeziją. Jis mokėsi puikiai, baigė Merkinės vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universitetą. Tada prasidėjo draugai, nuotykiai, meilės ir nemeilės. išsiveržė maištinga siela, Stasys pasikeitė. Mėgdavo jis ir papokštaut...
Atsimenu ir paskutinį apsilankymą tėviškėje. Ryte susiskambinom, pasakiau, kad atvažiuosiu. „Tik nepamiršk žvakių, nes kai vėjas pučia, dingsta elektra“, – prašė Stasys. Tą vakarą tiek pustė, tiek snigo. Mums išvažiuojant Stasys stovėjo ant kalniuko, žiūrėjo, kol mes į vieškelį išvažiuosim. Tai buvo paskutinis jo pamojavimas ranka nuo kalniuko... Dažnai mintimis kalbuosi su juo, klausiu, ar viską parašei, ar viską pasakei? Dabar, jei būtų gyvas, sodinčiau, įduočiau plunksną auksinę arba tiesiog paklausčiau: „Kaip sekasi, kaip gyveni, mylimas broli?“, – jautriais prisiminimais dalijosi sesuo Marytė.
S.Stacevičius gimė vienkiemyje prie Merkinės. Baigęs Merkinės vidurinę mokyklą, studijavo Vilniaus universitete. Grįžęs iš kariuomenės, dirbo korespondentu Varėnos, Šalčininkų ir Trakų rajonų laikraščių redakcijose bei „Valstiečių laikraščio“ redakcijoje. Jo eilėraščius spausdino Varėnos, Trakų rajonų laikraščiai, „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Pergalė“, „Poezijos pavasaris“ ir kiti respublikiniai leidiniai.
1990 m. išėjo pirmoji S.Stacevičiaus eilėraščių knyga „Vienkiemio valanda“. 1994 m. išleistas antrasis poezijos rinkinys „Juodvarnių žemė“, o 1997 m. – trečioji lyrikos knyga „Perkūnės pasiilgę“. 1999 m. pasirodė ketvirtoji poeto knyga „Toli kriokliai“. Už šią knygą Stasys Stacevičius 2001 m. gavo Poezijos pavasario premiją ir tais pačiais metais tapo Varėnos rajono savivaldybės bei rajono savivaldybės kultūros premijos ir ženklo „Sidabrinė bitė“ laureatu. „Sidabrinės bitės“ ženklelis ir premija skiriama Varėnos krašto kultūrai, literatūrai ir menui nusipelniusiems žmonėms.
2003 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido penktąją S.Stacevičiaus poezijos knygą „Luktels ūkaujančių Bedugnis“, o 2005 m. pasirodė „Vagos“ išleista „Juodoji“ – vientisa knyga, panaši į eilėraščių romaną. 2006 m. S. Stacevičius gavo LR Kultūros ministerijos premiją už ryškiausias publikacijas kultūros termomis „Literatūroje ir mene“ bei kitoje spaudoje. 2008 m. „Poetinio Druskininkų rudens“ almanache pluoštas jo poezijos išversta į anglų kalbą. 2008 m. Lietuvos rašytojų Sąjungos leidykla išleido jo poezijos knygą – „Ne ėriukai nakty“. 2012 m. rudenį skaitytojams pristatyta paskutinė, aštuntoji jo poezijos knyga „Stiklinė“.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais jis gyveno bei kūrė gimtajame vienkiemyje netoli Merkinės. Kiekvienas S.Stacevičiaus parašytas kūrinys neginčijamai liudija žodžio galią. Kolegos ir kritikai jį vertina kaip žodžio meistrą. Beklaidžiojantis kūrybiniais vieškeliais poetas, eseistas ir žurnalistas dažnai užklysdavo ir į Varėnos krašto istorinę praeitį, dabartį bei Dzūkijos žmonių likimus.
Prisiminimų vakare Lietuvos teatro ir kino aktorė, režisierė Olita Dautartaitė sakė, kad priminimai apie Stasį Stacevičių – nuoširdūs ir ugningi. „Dažniausiai prie Bedugnio ežero prisimenu Stasį, kur jo visa esybė atsiskleisdavo. Jis buvo unikali asmenybė“. Aktorė perskaitė savo prisiminimus apie Stasį Stacevičių, kurie publikuoti „Poezijos pavasario“ almanache.
Poetas, režisierius, aktorius, scenaristas Alvydas Šlepikas apgailestavo, kad „prisiminimai blėsta, tolsta, bet vis dar labai sunku įsisąmoninti, kad Stasio nebėra. Dažniausiai susitikdavom per poetines šventes. Šiaip sekdavom vienas kito kūrybą. Nuostabu, kad kas ketveri metai pasirodydavo po naują Stasio knygą. Kuo toliau, tuo jis rašė laisviau, atviriau. Stasys buvo gerai įvaldęs eilėraščio formą. Tą darė galinga jėga. Liūdniausia, kad Stasys išėjo pačiu savo kūrybos žydėjimo metu. Būtų gražu iš aštuonių jo poezijos knygų išleisti rinktinę, kad Stasio kūryba sugultų į pora didelių tomų. Dėkojam, kad prisimenat“.
Literatūrologas, Vilniaus universiteto dėstytojas Regimantas Tamošaitis prisiminė, jog su Stasiu tekdavę susitikti ir nemažai bendrauti rašytojų kavinėje „Suokalbis“ Vilniuje: „Jo asmenybės paprastumo žavesys labai traukė. Stasys buvo svajotojas. Jis buvo ir labai gyvybinga natūra, kaip gyvsidabris. Manau, kad per mažai apie šią asmenybę rašoma, jis nusipelnė didesnio dėmesio. Jo tekstai yra unikalūs, paženklintas Krėvės dvasia – kovinga, karinga...“.
Buvusi Stasio žmona, keramikė Teresė Jankauskaitė perskaitė keletą poeto eilėraščių ir prisiminė, kad Stasys labai mylėjo gamtą, kaimą ir Bedugnio ežerą.
Įdomiais prisiminimais apie Stasį Stacevičių pasidalijo poetas, eseistas Donatas Petrošius, Nedzingėje gyvenanti mokytoja Vanda Mockevičienė, laikraščio „Giružis“, kuriame Stasys dirbo paskutiniuosius metus, redaktorė Romana Vaičkutė–Skliutienė, jo bičiulė Rita Makselytė. Visi jie sutartinai tvirtino – Stasys buvo talentingas, nuoširdus ir tyras, kartu ir vaikiškai valiūkiškas žmogus, su kuriuo buvo įdomu ir smagu bendrauti.
Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos mokinė Agnė Baltulionytė perskaitė savo kūrybinio darbo „Nuneštas viešpaties vėjo“ apie Stasį Stacevičių ištraukas. Su šiuo darbu ji dalyvavo 51– ajame jaunųjų filologų konkurse.
Poetui skirtame vakare buvo prisiminta ir beprasmiška jo mirtis – parvažiavusį iš dėdės laidotuvių, lemtis paklaidino visai netoli gimtųjų namų, laukuose, kuriuos jis nuo vaikystės buvo išbraidęs skersai ir išilgai. Jo dingimą nežinia ir nerimas gaubė beveik tris savaites, o Stasio artimųjų prasmingiausias metų šventes temdė netekties nuojauta, bet dar teberuseno ir maža viltis. Kol galop sausio 10-ąją jo kūną maždaug už penkių kilometrų nuo namų esančiuose laukuose rado pusbrolis.
Stasio Stacevičiaus prisiminimų vakare dainas apie Merkinę, kurią taip mylėjo poetas, dainavo Merkinės kultūros centro folkloro kolektyvas „Kukalis“.
Visi pažinojusieji Stasį Stacevičių tvirtina, jos jis buvo ne tik talentingas kūrėjas, bet ir iki pačių sielos gelmių jautrus ir tyras žmogus, mylintis žmones ir visą Dievo kūriniją.
