Sekite 15min Google
Ekspozicija yra tarsi detektyvinė erdvė, kurioje kiekvienas eksponatas, laiškas ar citata veikia kaip nuoroda į intriguojančias istorines paslaptis. Minėdami tapytojo ir kompozitoriaus gimtadienį, su skaitytojais dalinamės keliomis iš jų.
„M. K. Čiurlionį esame įpratę matyti kaip paslaptingą vizionierių, paskendusį savo genialių garsų ir spalvų pasaulyje. Tačiau ši paroda atveria visai kitokį jo veidą – tai gyvas, ambicingas ir nepaprastai aktyviai XX amžiaus pradžios Vilniaus kultūrinį gyvenimą kūręs žmogus. Kiekvienas parodoje esantis laiškas ar istorinis artefaktas veikia kaip kodas, kurį iššifravę lankytojai atras ne muziejinį eksponatą, o pulsuojančią, intriguojančią kūrėjo kasdienybę ir jo gilų ryšį su sostine“, – sako Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė, viena iš parodos „M. K. Čiurlionis ir Vilnius“ kuratorių Nideta Jarockienė.
Už vieno portreto – Čiurlionio principai ir epochos dvasia
Parodos „M. K. Čiurlionis ir Vilnius“ erdvėje lankytojai išvys ne vieną autentišką vizualinį liudijimą, tarp jų – ir garsųjį 1908 m. birželio 2 d. Vilniuje sukurtą M. K. Čiurlionio portretą bei kitus to paties žinomo fotografo, stereoskopinės fotografijos pradininko Lietuvoje Stanisławo Filiberto Fleury darbus.
Ekspozicijoje – Fleury pasirašytas Čiurlionio portretas, už kurio slepiasi intriguojanti istorija, atskleidžianti gilų menininko pilietiškumą ir jautrią asmenybę. Nusifotografavęs pas S. F. Fleury, Čiurlionis vėliau suprato, kad nepasinaudojo lietuvių fotografo Aleksandro Jurašaičio paslaugomis, kuris aktyviai rėmė tautinį judėjimą. Norėdamas palaikyti tautietį ir ištaisyti šią „klaidą“, menininkas grįžo pas S. F. Fleury, atsiėmė stiklo negatyvą ir perdavė jį A. Jurašaičiui, kad šis atspaustų nuotrauką savo studijoje. Šis poelgis puikiai iliustruoja Čiurlionio charakterį – kasdieniai solidarumo žingsniai jam buvo nepaprastai svarbūs. Taip iki mūsų dienų išliko du vienodi atvaizdai ant skirtingų fotografų fotografinių kortelių.
Parodoje – ir autorinės S. F. Fleury stereoskopinės Vilniaus fotografijos, kurios sukuria trimačio vaizdo įspūdį ir leidžia pažvelgti į XX a. pradžios sostinę. Parodos Čiurlionio bičiulių ir kolegų salėje lankytojai išvys ir paties S. F. Fleury portretą. Tai padeda geriau suprasti menininko aplinką bei kultūrinį Vilniaus pakilimą, kurį Čiurlionis ne tik jautė, bet ir aktyviai kūrė kartu su savo bendražygiais. Kaip skelbia parodos stendai, šio fotografo studija Didžiojoje gatvėje buvo tapusi gyvu kultūriniu centru, kuriame rinkdavosi to meto intelektualai. Čiurlionį ir Fleury siejo ne tik bendra meninė erdvė, bet ir pagarba grįstas kūrybinis bendravimas.
Didžioji vizija: kūrybinis palikimas – Vilniaus „Tautos namams“
Dar viena parodos gija atveria ambicingus M. K. Čiurlionio ateities planus, susijusius su sostine. XX a. pradžioje Vilniuje gimė idėja pastatyti „Tautos namus“ – lietuvių kultūros, meno ir tapatybės židinį ant Tauro kalno. 1907 m. šią viziją iškėlė dr. Jonas Basanavičius, o vienu karščiausių jos puoselėtojų ir vizionierių tapo būtent M. K. Čiurlionis.
Menininkas aktyviai palaikė bendruomenės troškimą turėti modernius kultūros rūmus, pritaikytus chorų repeticijoms, koncertams bei profesionalioms dailės parodoms. Čiurlionis šiuo projektu tikėjo taip stipriai, kad „Tautos namams“ planavo dovanoti visą savo kūrybinį palikimą. Šis faktas atveria kilnią ir dosnią kūrėjo asmenybės pusę.
Šią istorinę ambiciją vizualiai liudija parodoje eksponuojama 1912 m. fotografo Aleksandro Jurašaičio užfiksuota nuotrauka, kurioje dr. Jonas Basanavičius su bendražygiais stovi ant Tauro kalno, tame sklype, kur turėjo iškilti „Tautos namai“. Žvelgiant į šį kadrą, lankytojams atsiveria ne tik istorinis vaizdas, bet ir užuomina į paties Čiurlionio svajonę, kurios jis, deja, nespėjo išvysti įgyvendintos. Šiandien ši istorinė vieta Vilniuje išgyvena pokyčius – teritorija ant Tauro kalno yra aptverta, o joje kyla naujasis Nacionalinės koncertų salės kompleksas.
Vileišių rūmų praeitis: Čiurlionis – ne tik vienišas kūrėjas, bet ir bendruomenės žmogus
Petro Vileišio rūmai Antakalnyje šiandien daugeliui pirmiausia siejasi su XX a. pradžios Vilniaus kultūriniu gyvenimu, tačiau retai susimąstome, kad 1907 m. sausio 9 d. (pagal senąjį kalendorių – 1906 m. gruodžio 27 d.) čia buvo atidaryta Pirmoji lietuvių dailės paroda. Jos organizavimu rūpinosi dr. Jonas Basanavičius ir Antanas Žmuidzinavičius. Šis įvykis parodoje pristatomas neatsitiktinai – jis papildo M. K. Čiurlionio kaip vienišo, nuo pasaulio atsiribojusio genijaus, paveikslą kitomis spalvomis.
1906 „Vilniaus žinių“ redakcijoje įsteigtas komitetas paskelbė „Atsišaukimą į visuomenę“, kuriuo kvietė į būsimą parodą siųsti eksponatus ir remti renginį aukomis. Buvo išsiųsti kvietimai lietuvių kilmės dailininkams, pranešimai lietuvių draugijoms užsienyje. Tokį kvietimą gavo ir Varšuvoje gyvenantis M. K. Čiurlionis. Parodos salėje Čiurlionis atsiskleidžia kaip aktyvus, bendruomeniškas ir idėjoms atsidavęs kūrėjas.
Čiurlionis iškart susidomėjo nauja iniciatyva ir įsitraukė į Pirmosios lietuvių dailės parodos rengimą. Parodai atsiuntęs net 33 savo paveikslus, jis tapo vienu iš pagrindinių jos dalyvių. Eksponuojant parodą plušėjo patys jos organizatoriai, tarp jų – ir Čiurlionis.
Paroda pritraukė apie 3 tūkstančius lankytojų, o pats menininkas čia rado bendraminčių ratą ir gavo stiprų kūrybinį impulsą. Iš parodos surinktos lėšos panaudotos steigiant Lietuvių dailės draugiją, kurios valdybos nariu tapo Čiurlionis. Tai rodo, kad Čiurlioniui buvo svarbu ne tik tapyti, bet ir fiziškai būti šalia kitų kuriančių žmonių bei aktyviai prisidėti prie Vilniaus kultūrinio judėjimo.
Vilniaus bendražygių ratas ir netikėtas Vaižganto vaidmuo
Parodos bičiulių ir bendražygių salėje Čiurlionio asmenybė skleidžiasi per jo ryšius su to meto Vilniaus kultūros ir visuomenės veikėjais. Lankytojai čia sužinos apie menininką supusius bičiulius ir kolegas: dailininkus Ferdinandą Ruščicą, Antaną Žmuidzinavičių, Petrą Rimšą ir Levą (Leibą) Antokolskį, rašytoją Liudą Girą, visuomenės veikėją Mariją Putvinskytę, pianistę Mariją Piaseckaitę bei žymiąją Vileišių šeimą – Petrą Vileišį, Joną Vileišį ir Oną Vileišienę. Šiame kontekste išsiskiria ir rašytoja Ona Pleirytė-Puidienė (Vaidilutė), viena pirmųjų giliau analizavusių Čiurlionio kūrybą.
Ekspozicijoje dėmesys skiriamas ir rašytojui, kunigui bei visuomenės veikėjui Juozui Tumui-Vaižgantui. Jis ne tik aktyviai palaikė Čiurlionio meninę veiklą viešojoje erdvėje, vadindamas jį genialiu menininku, bet ir atliko svarbų vaidmenį kūrėjo asmeniniame gyvenime.
Kai Čiurlionis ketino vesti Sofiją Kymantaitę, jos dėdė – įtakingas kunigas Vincentas Jarulaitis – į šią sąjungą žiūrėjo skeptiškai dėl nestabilios menininko finansinės padėties. Vaižgantas tapo šeimos tarpininku: jis argumentuotai stojo Čiurlionio pusėn ir gynė jį prieš jos dėdę, akcentuodamas jo dvasinį gilumą, intelektą bei reikšmę visai tautai. Šis faktas parodoje atskleidžia, kad Čiurlionio aplinkoje virė ne tik idėjiniai debatai, bet ir tikra, žmogiška bendrystė, padėjusi pamatus svarbiausiems jo gyvenimo sprendimams.
Ne visada kupinas entuziazmo: „Nuobodybė, nuobodybė ir nuobodybė“
XX amžiaus pradžioje Mikalojus Konstantinas Čiurlionis aktyviai įsitraukė į Vilniaus lietuvių kultūrinį gyvenimą. Jis buvo vienas iš Pirmosios lietuvių dailės parodos organizatorių, Lietuvių dailės draugijos valdybos narys, prisidėjo prie muzikos gyvenimo organizavimo, vadovavo „Vilniaus kanklių“ chorui, dalyvavo rengiant kultūrinius ir labdaros renginius. Jo pavardė dažnai atsidurdavo įvairių kultūrinių iniciatyvų centre – Čiurlionis buvo svarbus ne tik kaip dailininkas ir kompozitorius, bet ir kaip aktyvus lietuvių kultūrinio gyvenimo dalyvis.
Vis dėlto ne visos šios veiklos sritys jam buvo vienodai patrauklios. Čiurlionį labiausiai traukė kūryba, o administraciniai rūpesčiai ir ilgi svarstymai nežadino jo entuziazmo. Laiške Sofijai, prisimindamas pokalbį su Antanu Žmuidzinavičiumi apie Lietuvių dailės draugijos reikalus ir artėjantį posėdį, jis trumpai apibūdino savo savijautą: „Nuobodybė, nuobodybė ir nuobodybė. Vos ištrūkau.“ Ši frazė leidžia pažvelgti į Čiurlionį ne tik kaip į visuomenišką kultūros veikėją, bet ir kaip į žmogų, kuriam kartais tekdavo rinktis tarp nesibaigiančių organizacinių reikalų ir to, kas jam buvo svarbiausia – kūrybos.
Tekstą pagal parodos „M. K. Čiurlionis ir Vilnius“ tekstus bei internete prieinamus straipsnius parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.
