– Nejaugi sunkmetis nepaveikia jūsų darbo?
– Aš nejaučiu jokio sunkmečio. Sunkmetis yra tiems, kurie mano, kad visas problemas galima išspręsti finansiniu būdu. Kultūra niekada nebuvo normaliai finansuojama. Sunkmečiu atsiranda didesnis kultūros poreikis, žmonės ima daugiau svajoti, trokšta atsipalaidavimo ir tikėjimo. Kultūrai tai yra teigiamiausias krizės bruožas. Sunkmečiu kultūros kūrėjas įgauna šiek tiek aukštesnį statusą, nes suteikia žmonėms vilties ir tikėjimo, nepriklausomai nuo savo finansinės ubagystės.
– Be kitų savo projektų, šiuo metu statote Draugiškų projektų pristatomą naują lietuvišką miuziklą „Čerai“, kuriame dalyvauja ir profesionalai, ir mėgėjai. Gal net daugiau mėgėjų. Kaip sekasi tokias nelygias pajėgas sujungti į bendrą visumą?
– Ir profesionalai, ir mėgėjai turi savo privalumų bei trūkumų. Mėgėjai turi daugiau entuziazmo, bet mažiau technikos, o profesionalai – atvirkščiai, t. y. mažiau entuziazmo, bet daugiau technikos. Taigi mano pagrindinis uždavinys yra motyvuoti ir vienus, ir kitus tam, kad pasiektume vieną bendrą rezultatą.
Profesionalai turi savo iš anksto nustatytus rėmus, taigi įtikinti juos daryti ką nors išeinančio už tų rėmų ribų yra nelengva. Mėgėjai yra imlūs, nes jie nežino taisyklių. Jie greitai priima naujas idėjas, eksperimentus, nes jie net nežino, kad tai yra eksperimentas. Bet su mėgėjais tenka dirbti ilgiau todėl, kad reikia švarinti kiekvieną jų judesį, kaip jau minėjau, dėl technikos stokos. Mano manymu, profesionalus aktorius yra guminė siela, jis gali „susišvirkšti“ į save charakterį ir perteikti jį žiūrovui. O mėgėjas pradeda nuo savo „aš“ ir tas „aš“ būna visoks. Dirbdamas su mėgėjais vienu metu užsiimi keliais procesais – žaidimo, mokymo ir spektaklio statymu. Tai irgi yra labai žavu.
– V. Mažintaitės ir I. Rasimaitės miuziklas „Čerai“ yra sukurtas lietuviškų pasakų ir sakmių motyvais, kokias temas kaip režisierius ir choreografas bandysite perteikti žiūrovams? Ar tos temos vis dar aktualios šiuolaikiniam žmogui?
– Man pačiam patinka pati miuziklo „Čerai“ mintis, kur yra nekonkretus siužetas, tartum apie viską ir apie nieką, kur nenagrinėjamos kažkokios gilios socialinės problemos, kur daug mistikos, ryšys su protėviais, kur personažai yra velniai ir laumės, o žmogus lenda ten, kur jam nereikėtų. Tačiau personažuose matome savo pačių atspindžius lyg švelniai ironizuotą socialinę terpę. O pagrindinės temos yra amžinos – mirtis, meilė, kerštas, neapykanta.
– Kokį galėtumėt įvardinti savo didžiausią kūrybinį pasiekimą?
– Neišskiriu kažkokio vieno savo darbo, nes kiekvienas yra specifiškas, savaip įdomus, kiekviename yra savų klaidų. Kartais būna taip, kad, mano akimis, darbas labiau pasisekęs, o publikai atrodo kitaip. Kiekvienas kūrinys yra mano gyvenimo etapo ar pamąstymo apie gyvenimą atspindys. Dažniausiai esu ir kūrinio autorius, ir interpretatorius, taigi negaliu sakyti, kad autorių pastatei geriau ar blogiau, nes pats esi autorius.
– Esate profesionalus šokėjas, teatro režisierius, choreografas, vis dėlto labiausiai savo kūrybiniame darbe koncentruojatės į judesio išraiškos formas.
– Kuo toliau, tuo labiau tolstu nuo klasikinio teatro formos. Scena man darosi vis mažiau įdomi. Todėl linkstu į mažesnes formas, eksperimentus, t. y. į sintezę, kurioje jungiu muziką, judesį ir vaizduojamąjį meną. Bandau jungti nesujungiamus dalykus. Jei opera yra sintetinių dalykų visuma, tai bandymas sujungti nesujungiamus dalykus į vieną didelę visumą ir yra mano siekis.
