Moterys savyje nešioja kur kas daugiau, nei įprasta manyti. Kiekviena diena atneša naujų sluoksnių, kurių dar nepažinome, o moters balsas jau pradanginamas net nepažinus pilnai savęs. Visi esame nebaigti kūriniai – nuolat besikeičiantys, augantys, besimokantys. „Aš – paslaptis, kurią tyrinėju visą gyvenimą“ – taip save apibūdina mokymų vadovė, atlikėja ir autorė Andrė AMIYA Pabarčiūtė. Jos patirtis liudija: moterys yra daugiau nei mama, darbuotoja, draugė, žmona ar namų šeimininkė. Tačiau tam, kad šie talentai prabiltų, reikia vieno sprendimo – leisti sau būti tokia, kokia esi iš tikrųjų.
Spalio 11 d. Vilniuje vyksiančioje konferencijoje „(ne)Tobula moteris. Moters balsas“ susiburs įkvepiantys pranešėjai, kurie atvirai dalinsis savo patirtimi, iššūkiais ir atradimais. Viena jų – asmeninio ir dvasinio augimo mokymų centro „SoulACTION“ bendra-įkūrėja, autorė, dainininkė ir sąmoningumo mokymų vadovė Andrė AMIYA Pabarčiūtė. Jau 18 metų ji nuolat veda intensyvius praktinius mokymus, padedančius žmonėms atrasti savo autentiškus vidinius resursus. Apie unikalumo paieškas, vidinių talentų atradimą ir drąsą būti savimi – šiame pokalbyje su konferencijos pranešėja.
Kaip save pristatytumėte vienu sakiniu – kas Jūs?
Aš – paslaptis, kurią tyrinėju ir realizuoju visą gyvenimą.
Kurį savo pasiekimą šiandien išskirtumėte labiausiai?
Sunku tai vadinti pasiekimu, bet tai būtų – atradimas savo vidinių resursų: besąlyginė meilė, sąmoningumas, neišsenkantis kūrybos šaltinis, vidinė pilnatvė, intuicija, nuo jokių aplinkybių nepriklausantis vidinis džiaugsmas. Tai pats natūraliausias dalykas pasaulyje, kuris visada buvo manyje.
Kas slypi Jūsų varde „AMIYA“?
Tai kūrybinis vardas, kurį pati sau išsirinkau prieš dešimtmetį papildomai prie jau esamo. Pajutau, kad mano tėvų duotas vardas – Andrė – jame glūdinti energiją, su juo susietų idėjų įgyvendinimas pasiekė kulminaciją ir nebegalėjo išreikšti to, kaip tuo metu jaučiausi ir gyvenau. Andrė vardas buvo susijęs su aktyvia kūrybine karjera, vidine stiprybe, jėga, savotišku „vidiniu vyriškumu“. O „AMIYA“ sanskrito kalba reiškia „esencija, eliksyras, malonumas arba palaima“. Tai labiau atspindėjo tuo metu atsivėrusį naują etapą, vidinius pojūčius gyvenime.
Dar paauglystėje pradėjote gilintis į dvasingumą ir filosofiją, domėtis saviugda, klausyti savo vidinio balso. Kaip į tai reagavo artimieji? Ar jautėte aplinkos spaudimą, nerimą ar kaip tik palaikymą? Ką patartumėte panašiems į Jus jauniems žmonėms?
Ne visi artimieji džiaugėsi mano tokiais ieškojimais, kaip ir ne visi net nepastebėjo, kad tuo domiuosi ir gyvenu. Kai ką tik pabaigusi mokyklą visą laiką ėmiau skirti meditacijai, vidinėms paieškoms, dvasinėms praktikoms ir kūrybai, pajutau daugiausiai pasipriešinimo. Artimieji manė, kad tai „keistas paplaukimas“. Prireikė poros metų, kol tėvai suprato, jog šis kelias atneša realius, gražius, sėkmingus socialine prasme rezultatus mano gyvenime. Matydami pokyčius, artima aplinka patys pradėjo domėtis tais dalykais ir palaikyti mane.
Jeigu jauni žmonės susiduria su panašia situacija, patarčiau jiems ieškoti naujos bendruomenės, draugų, kurie palaikytų. Ir labai svarbu kartais brėžti ribas, jei jaučiate puolimą, menkinimą, žeminimą iš artimųjų, nes niekas neturi teisės menkinti tavo pasirinkimų. Žmogus turi teisę, laisvę mąstyti, gyventi, rinktis, kas išties įdomu ir svarbu, nepriklausomai nuo to, ką renkasi kiti. Žlugdymas, žeminimas nepadeda auginti meilės santykio su artimaisiais. Sveikos ribos tarnauja sveikiems santykiams.
Kokie talentai labiausiai padėjo atrasti save? Muzika, kūryba ar dvasinis kelias?
Viskas kartu. Muzika man visada buvo kelias į vidų. Klasikinėje muzikoje grojant fortepijonu rasdavau daug dvasinio turinio – gilių meilės, laisvės, grožio išgyvenimų. Dainuodama patirdavau gražių vidinių būsenų. Tačiau tik nuosekliai įsitraukusi į meditaciją ir savęs pažinimo praktikas atradau šimtus kartų daugiau vidinių lobių, kurie turėjo įtakos ir mano kūrybai, muzikai, o svarbiausia visoms gyvenimo sritims. Aš suvokiau, kad gyvenimas sutvertas ne iš tamsos ar skausmo, bet iš šviesos, meilės, laisvės ir net sunkiausiose aplinkybėse galima rasti šviesą, laisvę ir ramybę.
Jūsų veikla apima ir meną, ir sąmoningumą. Muzika Jums – tik menas ar ir dvasinė praktika?
Kažkuriuo metu sau iškėliau tikslą, kad muzika taptų ne tik mano asmenybės išraiška, bet ir dvasine praktika. Man svarbu, kad muzika būtų užpildyta šviesa, lengvumu, meile, žinutėmis, kurias atradau vidinėje kelionėje.
Esate ir dainininkė, ir autorė, ir sąmoningumo mokymų vadovė. Ar kada jautėte, kad Jūsų unikalumas yra per daug įvairus, jog telpa į vieną žmogų? Kaip suderinate tiek daug veiklų?
Tikrai taip. Man pačiai savyje matyti, atskleisti tokią įvairovę atrodė absoliučiai natūralu, tačiau sudėti visas veiklas į vieną biografiją ir sudėtinga, ir neįprasta, ir keista. Džiaugiuosi, kad dabar vis daugiau žmonių supranta – viena profesija ir vienas hobis tikrai neatspindi viso žmogaus potencialo. Daugiau veiklų, profesijų, savęs išraiškos formų – natūralu beveik kiekvienam iš mūsų.
O apie ką yra jūsų mokymai?
Mokymuose dalinuosi intensyvia 20 metų savęs tyrinėjimo ir realizacijos kelione. Esmė – aptikti savyje begalę talentų, kurie slypi mūsų kūne, psichikoje, sąmonėje, širdyje, sieloje, ir pačioje mūsų esmėje. Atradus talentus, mokytis realių įgūdžių ir išminties, kaip tai gali būti išreikšta, realizuota realiame gyvenime: darbe, santykiuose, sveikatoje, gyvenimo būde. Kadangi mokymai nuoseklūs, tęstiniai, gera matyti, kaip žmonės auga ir galiausiai išauga į unikalią realizaciją, stiprybę, kiekvienam unikaliai būdingą genialumą. Tai labai džiugina!
Esate taip pat rašytoja ir Jūsų knygos tapo bestseleriais Lietuvoje. Knyga „Moters magijos mokykla“ sukėlė didelį atgarsį Lietuvoje. Kodėl, Jūsų manymu, Jūsų knygos taip palietė skaitytojas? Kokį savo pačios balsą išgirdote jas rašydama, ko dar apie save nežinojote iki tol?
Pasiūlymas rašyti knygą iš Alma Littera leidyklos labai nustebino ir paskatino atrasti save kaip rašytoją. Niekada nemaniau kad rašysiu knygas. O dabar jau rašau savo ketvirtąją knygą anglų kalba.
Pirma knyga „Moters magijos mokykla“ sukėlė tikrą furorą Lietuvoje ir buvo perleista net kelis kartus. Tuo metu Lietuvoje beveik niekas nekalbėjo apie tai, kad moteris yra daug daugiau nei tik vaidmenys – žmona, mama, darbuotoja, draugė, namų šeimininkė. Tai buvo tikrai svarbu moterims. Knygoje dalinausi apie moters talentus, jų genialumą. Moterys intuityviai jautė ir jaučia, kad jose glūdi kur kas didesni resursai, kurie nori būti atrasti ir išreikšti.
Ar prisimenate gyvenimo situaciją, kai atradote visiškai naują savo talentą – kas tai buvo?
Vienas kultūros centras pakvietė kurti performansą tarptautiniam spektaklių festivaliui. Galėjau laisvai kurti, nes turėjau visus resursus. Galiausiai įvyko taip, kad tapau ne tik režisiere, muzikos kūrėja, atlikėja, bet ir modernaus šokio šokėja. Savo pačios režisuotame mono spektaklyje pati viena scenoje šokau visą valandą. Tai buvo nuostabus patyrimas ir vaikystės svajonės būti šokėja išsipildymas net tokiame kontekste.
Ar pačiai kada teko jaustis užgniaužusiai savo talentus? Kas padėjo juos atskleisti ir leisti skambėti visu balsu?
Gal tik paauglystėje. Jutau, kad mano vidinis subtilumas ir jautrumas nebuvo priimti. Aplinka kūrė projekcijas ir skatino būti visada ryškia, stipria – net ir muzikos pasaulyje. O aš jaučiau, kad manyje gyvena daug subtilumo, skaidrumo, eterinio švelnumo, kas buvo nevertinama, nepalaikoma. Tik vėliau dvasinių mokytojų dėka atradau, kad tai talentas, o ne trūkumas, kuris papuošė įvairias mano gyvenimo sritis, įskaitant ir muziką.
Kaip manote, kas dažniausiai trukdo moterims išdrįsti parodyti savo talentus? Ar tai labiau vidinės baimės, ar išorinis vertinimas?
Vidinės baimės laisvai, be ribų išreikšti save susiformavo kažkada vaikystėje. Dauguma buvome, o gal vis dar esame „geros mergaitės“. Tai prisitaikymo prie artimųjų lūkesčių ir reikalavimų, kad gautume meilę, saugumą, strategija. Pastaroji įtakoja visą asmenybės vystymąsi. Suaugusios pažįstame tik tą save, kurią priderinome prie aplinkos, kurioje augome, formavomės. Jei papultume keliems metams į visai kitą aplinką, kultūrą, šalį, draugiją, atrastume visai kitas savybes, bruožus ir galimybes. Mokomės, pažįstame save, plečiant draugų ratą, keičiant aplinką, eksperimentuojant veiklose.
Kaip išlikti savimi, ištikima sau artimuose santykiuose? Kaip tą padaryti neįžeidžiant kito?
Visų pirma reikia atpažinti, kas yra manyje autentiška, tikra, o kas primesta, užprogramuota aplinkybių, kur traumos reiškiasi, o kur širdies balsas, realūs poreikiai ir norai. Svarbu pirma su savimi atrasti sveiką santykį: aiškų matymą, savęs palaikymą, pagalbą, rūpestį. Tuomet lengviau apie savo svajones, norus, pasirinkimus komunikuoti su artimaisiais ir galiausiai padėti jiems patiems.
Be galo svarbu – santykiuose ribas nusistatyti ir gerbti kito ribas. Man patinka praktinė mintis „Tiesa gimdo tiesą, melas gimdo melą“. Mokydamasi iš savo dvasinio mokytojo priėmiau sprendimą santykiuose niekada nemeluoti. Tai man pasiteisino 100%. Bendravimas tiesoje sukėlė ir sukelia nepatogumų kitiems, kuriems paprasčiau būtų saldus melo komfortas, iš kurio kyla santykiuose manipuliacijos. Visiems ideali nesu ir nebūsiu, bet gali būti autentiška, neapsimesti kuo nesi. Tuomet šalia liks tie žmonės, kurie būtent tokią myli, mėgsta ir praktikuoja tiesą, yra atviri.
Jūsų pranešimo tema konferencijoje – unikalumas tavo jėga. Kaip pati išgyvenote šį atradimą?
Kai suteikiau sau laisvę būti unikalia, patyriau absoliučią euforiją, džiaugsmą ir dėkingumą, kuris lydi mane iki šiol. Tą linkiu patirti kiekvienai moteriai. Šis pranešimas dedikuotas unikalumo jėgai, šypsenoms, vidinei ugnelei, kuri įsižiebia, kada moteris tą pačią akimirką leidžia sau būti tuo, kuo esi be gėdos, savigraužos ar savikritikos.
Ką norėtumėte, kad moterys išsineštų iš Jūsų pranešimo konferencijoje „(ne)Tobula moteris. Moters balsas“?
Norėčiau sukurti galimybę, kad moterys priimtų radikalų, stipriausią sprendimą – pasirinkti save. Palaikyti save, girdėti save, realizuoti save šimtu procentų kiekvieną dieną, kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Jei moterys padarys šį pasirinkimą, viskas kita – praktikos, žinios, aplinkybės – natūraliai susidėlios. Tai ir yra tikroji unikalumo jėga.
Apie taip, kaip save geriau išgirsti ir būti išgirstai, apie tai, kaip autentiškai išreikšti savo balsą ne tik per kūną, judesį, bus jau septintus metus vyksianti konferencija „(Ne)Tobula moteris“, kuri suburs moteris iš visos Lietuvos atviram ir nuoširdžiam pokalbiui apie „Moters balsą“. Konferencijos tikslas – padrąsinti moteris atrasti savo autentišką balsą, mokytis jį reikšti viešumoje, darbe, santykiuose ir kasdienybėje. Renginio programoje – 15 įkvepiančių pranešėjų iš įvairių sričių, temos apie santykius, savivertę, išvaizdą, viešąjį kalbėjimą bei profesinės tapatybės paieškas.
Daugiau informacijos apie programą ir bilietų įsigijimą galima rasti oficialioje svetainėje: https://netobulamoteris.lt/ . Konferencija „(Ne)Tobula moteris“ vyks spalio 11 d. Vilniuje, LVSO salėje.[LK1]
Bilietus galite įsigyti jau dabar: https://shorturl.at/5ZQu0
