Kai rudens vakarai vis vėsesni, ypatingo žavesio įgauna teatras. Scenos šviesos, gyvi aktorių pasirodymai ir istorijos, kuriose galima atpažinti save ar tiesiog trumpam pamiršti kasdienius rūpesčius, suteikia progą kitaip pažvelgti į įprastą savaitę. Vieną vakarą norisi lengvos komedijos ir nuoširdaus juoko, kitą – jautrios dramos, įtraukiančio pasakojimo ar emocijų, kurios dar ilgai išlieka mintyse.
Renkantis, kaip praleisti laisvalaikį, verta vadovautis ne vien kalendoriumi, bet ir savo nuotaika. Galbūt šį lapkritį norisi daugiau juoko, gal – įkvepiančių istorijų, o gal tiesiog progos išeiti iš namų ir patirti kažką naujo. Įvairių žanrų renginiai leidžia kiekvienam atrasti sau artimą sceną ir primena, kad net ir tamsiausiu metų laiku netrūksta progų džiaugtis, nustebti ir pasisemti gerų emocijų.
Tad lapkritį verta pradėti nuo mažo pažado sau – skirti laiko ne tik darbams ir kasdieniams įsipareigojimams, bet ir patirtims, kurios praturtina. Juk kartais užtenka vieno gero spektaklio ar vakaro, praleisto kultūros apsuptyje, kad įprasta diena įgautų visai kitų spalvų.
Koncertas „Pasaulių vizijos“
6 d. LNOBT. Lapkričio vakarą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje susijungs skirtingos epochos, kultūros ir muzikinės kalbos – nuo šiuolaikinės lietuvių kūrybos iki didžiųjų simfonizmo viršūnių.
Orkestras kurs įspūdingą daugiasluoksnę muzikinę patirtį – kelionę nuo subtilios, atmosferiškos Dominyko Digimo aušros tylos per gyvybingą, aistringą, dramatišką Manuelio de Fallos meilės istoriją iki naujų horizontų Antoníno Dvořáko devintojoje simfonijoje Iš Naujojo pasaulio.
Spektaklis vaikams „Skambančios pėdutės“
7 d. LNOBT. Ar žinojote, kad jei muzikos garsus išgirsta mūsų pėdutės – imame šokti? Šiame teatre mes šokame baletą! Koks tai šokis, kas jį šoka – galite sužinoti koncerte vaikams „Skambančios pėdutės“. Šiame koncerte susipažinsite su jums žinomos pasakos apie Snieguolę ir 7 nykštukus veikėjais, išvysite, kad šokti ne tik smagu, bet šokiu galima papasakoti istorijas, sekti pasakas. Grįžę namo, galėsite sukurti savą skambančių pėdučių pasaką!
Spektaklis vaikams „Zuikis Puikis“
7 d. LNOBT. Tai linksma ir pamokanti istorija patiems mažiausiems operos žiūrovams. 3–7 metų vaikai turi galimybę ne tik stebėti spektaklį, bet ir jame dalyvauti. LNOBT Kamerinėje salėje vaikai drauge su operos veikėjais dainuoja, žaidžia ir mokosi zuikių mokyklos pamokose. Spektaklyje dainuoja jauni solistai – LNOBT operos stažuotojai, taip pat dalyvauja aktoriai, šokėjai bei teatro Vaikų operos studijos choristai. LNOBT orkestro instrumentiniam ansambliui diriguoja pastatymo muzikos vadovas Juozas Mantas Jauniškis.
Spektaklis vaikams „Penki Merės stebuklai“
7 d. LNOBT. Tai nuotaikinga opera visai šeimai apie paslaptingą vaikų auklę Merę, turinčią stebuklingų galių. Šiuo spektakliu norima paprastai ir įtaigiai papasakoti jaunajai auditorijai apie stebuklus – dideles ir mažas mūsų greitai praeinančio gyvenimo akimirkas. Libretą šiai naujai lietuviškai operai sukūrė poetė Ramutė Skučaitė, kuri, remdamasi Pamelos Travers kūrinių motyvais, savaip perteikė pasakojimus apie Merę Popins.
Merė neatsitiktinai vėjo atpučiama į Benų namus tuomet, kai jos labiausiai reikia, nes ponia Ben niekaip negali surasti išdykusiems vaikams tinkamos auklės. Penkiose operos istorijose išvystame ir mūsų kasdienybėje lengvai atpažįstamus personažus – tai ir aikštinga ponia Ben, ir nelaimingas Vincentas, ir nuolankus Auklius, ir dar daugelis kitų. Nors bendras spektaklio tonas šmaikštus, už jo slypi rimta potekstė: juk liūdesys ir džiaugsmas, arba mažoras ir minoras – visada keliauja kartu!
Žymusis smuiko virtuozas Sergej Krylov su LNSO: Esa-Pekka Salonen – Violin Concerto
7 d. Lietuvos nacionalinė filharmonija. „Vienas iš penkių iškiliausių šiuolaikinių smuikininkų pasaulyje“ – taip smuikininką Sergejų Krylovą yra apibūdinęs legendinis violončelininkas Mstislavas Rostropovičius. Lapkričio 7 d. žymusis smuiko virtuozas koncertuos Nacionalinėje filharmonijoje ir kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliks vieną reikšmingiausių XXI a. koncertų smuikui – Lietuvoje pirmą kartą skambėsiantį garsiojo dirigento ir kompozitoriaus Esa-Pekka Saloneno Koncertą smuikui ir orkestrui.
Sergejus Krylovas tarp kitų aukščiausio lygio smuikininkų išsiskiria ne tik išskirtine technika ir virtuoziškumu, bet ir ypatingu garso grožiu, išraiškos intensyvumu bei kerinčiu muzikalumu. Jis nuolat kviečiamas groti žymiausiuose festivaliuose ir koncertų salėse. Pastaraisiais metais Krylovas grojo su Osmo Vänskä diriguojamu Londono filharmonijos orkestru, Jurajaus Valčuhos diriguojamu „Philharmonia Orchestra“, Jukka-Pekka Saraste diriguojamu Monte Karlo filharmonijos orkestru, Fabio Luisi diriguojamu „La Scala“ filharmonijos orkestru, Marin Alsop diriguojamu Karališkuoju filharmonijos orkestru. Taip pat atlikėjas yra griežęs kartu su Karališkuoju filharmonijos, Prancūzijos radijo filharmonijos, Berlyno Vokietijos simfoniniu, Strasbūro filharmonijos, Budapešto festivalio, NHK simfoniniu ir daugybe kitų aukščiausio lygio orkestrų. Taip jo scenos partnerių – pasaulinio garso dirigentai Charles‘is Dutoit, Vasilijus Petrenko, Simone Young, Tõnu Kaljuste, Vladimiras Jurowskis, Andris Poga ir kt.
Penkios tango impresijos
11 d. Lietuvos nacionalinė filharmonija.Valstybinis Vilniaus kvartetas, sujungęs jėgas su vienu ryškiausių Lietuvos akordeonininku Tadu Motiečiumi, kviečia į iškilmingą, bet ramią muzikinę šventę.
Koncerto pradžioje simboliškai skambės suomių klasiko Jeano Sibelijaus styginių kvartetas „Andante festivo“, pirmą kartą atliktas per kompozitoriaus dukterėčios vestuves.
Kaip ir J. Sibelijus, E. Griegas ne kartą bandė kurti styginių kvartetus, tačiau galų gale paliko tik vieną brandų ir pabaigtą šio žanro kūrinį. Styginių kvartetą Nr. 1 g-moll jis pradėjo rašyti 1877-ųjų vasarą, gyvendamas atsiskyrėliškoje aplinkoje Norvegijos kaime. „Kvartetas nėra skirtas mažų protui“, – laiške draugui rašė kompozitorius. Šiandien šis Styginių kvartetas žinomas kaip vienas labiausiai prie simfoninio orkestro skambesio priartėjusių kamerinės muzikos pavyzdžių.
Toliau programoje – Dianos Čemerytės „Jahre ohne Mozart“: didžiojo klasicizmo meistro Wolfgando Amadeus Mozarto fortepijoninio kvinteto pavyzdžių permąstymas. Šioje kompozicijoje D. Čemerytė veda dialogą su muzikos istorija, paversdama ją savo originalia kūryba.
Koncertą pabaigs temperamentingoji Ástoro Piazzollos siuita „Five Tango Sensations“ – penkių miniatiūrų ciklas, perteikiantis penkias skirtingas nuotaikas.
LNSO, tarptautinių konkursų nugalėtojai Javier Comesaña Barrera ir Samuel Lee
14 d. Lietuvos nacionalinė filharmonija. Koncerte susitinka tarptautinių konkursų nugalėtojai, jauni talentingi muzikai – Jaschos Heifetzo Vilniuje, Josepho Joachimo Hanoveryje smuikininkų, taip pat kitų konkursų ir Kronbergo akademijos teikiamo „Prinz von Hessen-Preis“ premijos laureatas Javier Comesaña Barrera su, be kitų laimėjimų, prestižinio Malko dirigentų konkurso nugalėtoju Samueliu Lee.
Sevilijoje gimęs, Vilniaus publikai jau pažįstamas J. Comesaña Barrera kaip solistas koncertavo su įvairių šalių orkestrais (Barselonos, Sevilijos, Hanoverio, Poznanės, Milano, Mantujos, Berno, Štutgarto, Lietuvos nacionaliniu ir kitais), diriguojant Pablo Gonzálezui, Vasilijui Petrenko, Andrew Manze’i, Davidui Afkhamui, Modestui Barkauskui, Modestui Pitrėnui ir kitiems. Smuikininkas taip pat groja įvairiuose kameriniuose ansambliuose, yra pasirodęs su tokiais žinomais muzikantais kaip Istvánas Várdai, Tabea Zimmermann, Christianas Tetzlaffas, Martinas Helmchenas, Lukas Geniušas. C. Barrera griežia jam priklausančiu maždaug 1720 m. Paryžiuje pagamintu Claude’o Pierray smuiku.
Tarp kitų įvairių konkursų laurų laimėjęs prestižinį Malko konkursą, jaunasis maestro S. Lee bendradarbiavo su pora dešimčių žymiausių pasaulio orkestrų, 2024–2025 m. sezone ėjo Sinsinačio (JAV) simfoninio orkestro asocijuotojo dirigento pareigas. Platų dirigento spektrą atspindi ir tai, kad jis yra aistringas šiuolaikinės muzikos propaguotojas, taip pat yra dalyvavęs Riccardo Muti vadovaujamoje Italijos operos akademijoje Tokijuje, kur dirigavo G. Verdi operą „Rigoletas“. Įdomu, kad savo muzikinį kelią bei studijas S. Lee pradėjo kaip puikus altininkas, koncertavęs kaip solistas su Vokietijos, Pietų Korėjos ir kt. orkestrais, griežęs styginių kvartete „Novus“. Tad šiame koncerte jis pasirodys ne tik kaip dirigentas, bet ir kaip solistas, grieždamas bei diriguodamas nepaprasto grožio Maxo Brucho „Romansą“ altui ir orkestrui, vadinamą pasauliniu alto repertuaro perlu.
Čiurlionio kvarteto šeima. Sauliaus Lipčiaus 80-mečiui
15 d. Lietuvos nacionalinė filharmonija. Čiurlionio kvartetas ir žymūs scenos kolegos – pianistė Guoda Gedvilaitė, gitaristas Saulius S. Lipčius – bei jaunasis violončelininkas Teodoras Lipčius dovanoja nuostabią jubiliejinę dovaną ilgamečiam kvarteto violončelininkui Sauliui Lipčiui, švenčiančiam 80-metį. Skambės programa, apimanti gražiausius kamerinės muzikos pavyzdžius – nuo romantikų iki jaunojo autoriaus Teodoro Lipčiaus kūrinio premjeros, – šįkart paspalvinta aranžuotėmis gitaros, violončelės ir fortepijono tembrų žaismei.
Susibūręs 1968 m., Čiurlionio kvartetas buvo vienas pirmųjų, 1990 m. įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Nuo pat įsikūrimo kvartete griežė violončelininkas Saulius Lipčius, šiemet švenčiantis 80-metį. Su šiuo kolektyvu S. Lipčius koncertavo svarbiausiose pasaulio scenose nuo Islandijos iki Japonijos ir Kinijos, nuo Didžiosios Britanijos iki JAV, ne kartą dalyvavo prestižiniuose festivaliuose, tokiuose kaip „Prahos pavasaris“, Šlėzvigo-Holšteino, „Europamusikale“, „Amadeo“ Zagrebe, Šv. Magnuso Didžiojoje Britanijoje ir kt. Jubiliatas yra sakęs, kad visą savo kūrybinį gyvenimą skyrė kvartetui ir džiaugiasi, jog ilgus dešimtmečius galėjo dirbti tarp bendraminčių.
2016 m. violončelininkui Sauliui Lipčiui įteiktas kultūros ministerijos Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ už svarų indėlį ir ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, už iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, už asmeninę atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką. 2004 m. violončelininkas apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.
Muzikų dinastijos trečios kartos atstovo Sauliaus Lipčiaus tradiciją tęsia sūnus Saulius S. Lipčius ir vaikaičiai, iš kurių bene ryškiausią sceninę biografiją kaupia Teodoras: jis yra M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivis, griežiantis violončele, kuriantis muziką, dainuojantis, vaidinantis teatro ir operos spektakliuose, nusifilmavęs keliuose filmuose.
Laurynas Adomaitis, Antanas Obcarskas. BOKSAS
4 d. LNDT. Nerimstančia kovos dvasia persmelktas spektaklis „Boksas“ yra sportinė-mistinė kelionių drama apie dviejų kartų kovotojus. Saúlas (akt. Laurynas Jurgelis) – talentingas boksininkas, kurio išskirtinį potencialą įžvelgia klubo treneris (akt. Marius Repšys) ir bet kokia kaina nori jį padaryti pasaulio čempionu. Tsiganas (akt. Gediminas Rimeika) – į antrą planą nustumtas boksininkas, nenorintis taikytis su outsaiderio pozicija. Jo ambicijas pajautęs verslininkas (akt. Giedrius Savickas) prisiima globoti jauną sportininką ir siekia nugalėti savo gyvenimo traumas. Kam kova baigsis nokautu?
Dviejų jaunų boksininkų Saúlo ir Tsigano akistata vietinės reikšmės klube įžiebia globalias ambicijas, kurios peržengia geografines, o kartais ir fizinio pasaulio ribas. Jaunų vyrų kelionė atrandant savyje kovotoją tampa priemone seniems vilkams suvesti sąskaitas. Viena vertus, visuomenė kovotojus garbina kaip herojus, kita vertus, atstumia, kaltindama agresija. Kovotojo paradoksas sukelia savidestrukcijos polinkį. Boksininkai naikina savo priešininkus, tačiau laimėję dažnai jaučiasi sunaikinę save.
Kitaip nei likusių sportų, bokso niekas „nežaidžia“. Todėl teatro scenoje pasirodys tikri kovotojai, prižiūrimi profesionalių trenerių. Aktorių fizinis ir psichologinis pasirengimas spektakliui yra unikalus.
Pagal Gustave’o Flauberto romaną. MADAM BOVARI
5-6 d. LNDT. Viena iš priežasčių, kodėl Gustave'o Flaubert'o romanas „Ponia Bovari“ išlieka toks aktualus, yra ta, kad pagrindinės veikėjos Emos troškimai nėra visiškai jos pačios. Jie kyla iš patriarchalinės vaizduotės, įžodinančios tai, kaip ji supranta meilę, laimę, grožį ir savirealizaciją. Tai, kas atrodo labai asmeniška, iš tiesų yra suformuota socialinių lūkesčių dar gerokai anksčiau nei jos įvardintas neva asmeninis pasirinkimas.
Šiandien šį procesą galima apibūdinti kaip socialinį algoritmą: kultūrinių naratyvų, vaizdų ir normų tinklą, kuris tyliai veikia visus mūsų siekius ir fantazijas. Šiuolaikiniai socialinių tinklų naujienų srautai ir rekomendacijų sistemos veikia taip kaip Emos skaitomi romantiniai romanai. Jie nuolat pateikia aistros, sėkmės ir laimės modelius, mokydami ne tik ko norėti, bet ir kaip norėti. Emos tragedija glūdi ne per dideliuose troškimuose, o siekyje idealų, kurie jai buvo primesti. Šia prasme ji nėra išimtis, o stebėtinai šiuolaikiška figūra, įstrigusi tarp individualios laisvės pažado ir nematomų jėgų, formuojančių jos troškimus.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūręs spektaklį pagal Franzo Kafkos kūrybą „Metamorfozė“ vienas ryškiausių Europos režisierių, kritikų dažnai vadinamas teatro provokatoriumi Oliveris Frljićius pristato naują adaptaciją ir naują darbą pagal Gustave'o Flaubert'o romaną „Ponia Bovari“.
Jo Strømgren. DURYS
7 d. LNDT. Jo Strømgren: Durys skiria „čia“ ir „kitur“. Yra labai stiprus įsitikinimas, kad toje kitoje pusėje visad bus kažkas geresnio. Šis tikėjimas verčia žmones judėti. Kažkur Europoje, šalių sienų, kalbų, religijų ir geografinių barjerų padalintoje žemėje, visuomet egzistavo migracijos fenomenas. Tai būdas išgyventi ir būdas priešintis, galimybė pradėti gyvenimą iš naujo, taip pat ir sudeginti tiltus, viską palikti užnugaryje. Spektaklyje „Durys“, pasitelkiant judėjimą ir šokį, keliaujama per skirtingus istorinius periodus ir regionus, kad pamatytume visad egzistavusius modelius, migracijos priežastis ir kaip ji kinta skirtingose tautose.
Žmones visad riboja aplinka – namai, mokykla, darbovietė, šalis, restoranas, kuriame išgalime lankytis, asmuo, kurį mylime ar apsimetame mylį.
Priklausyti tam tikrai aplinkai yra nuostabu, ypač jei tavo kaimynas restoranuose lankytis neišgali. Tokie dalykai mus priverčia šypsotis. Tačiau kai vieną dieną kitas kaimynas grįžta namo su kanoja ant mašinos stogo, mes pradedame jaustis apgailėtini. Ir kai kaimyno veide atpažįstame tą šypseną, mes, be abejonės, užsinorime kanojos. Net jei ir labai nemėgstame būti gamtoje.
Spektaklis „Durys“ per naivų ir asociatyvų žvilgsnį į grupę žmonių, atskirtų sienos, siekia atskleisti labiausiai nuviliančius ir destruktyvius žmonių bruožus. Kadangi kitoje pusėje viskas visuomet atrodo įdomiau, siauros durys tampa svarbiu slenksčiu į pokyčius. Tačiau kadangi niekas nėra patenkintas tuo, ką turi, geresnio paieškos tampa nesibaigiančiu procesu. Ar esame laisvi žmonės, galbūt net žavingi ir kūrybingi, ar visgi beviltiškai prisirakinę prie savo įpročių, kaip Pavlovo šunys?
SKAITYMAI: DRAMOS KLASIKA. J. W. Goethe „Faustas“. I dalis
8 d. LNDT. Heinricho Fausto, žingeidaus mokslininko, ir klastingo velnio Mefistofelio sandėris tampa pražūtinga kelione į dvasinės sumaišties bedugnę. Ieškodamas amžinos jaunystės ir žinojimo ribų, Fausto siela pasmerkta amžinam nerimui. Goethe’s „Fauste“ pasaulis tampa didžiuliu teatru, kuriame susipina meilės, tiesos ir grožio paieškos. Čia drauge gyvena ir mąstytojai bei studentai, ir antikos didvyriai bei dievai, ir mitinės šiauriečių būtybės, ir paties autoriaus vaizduotės sukurti personažai.
Johannas Wolfgangas von Goethe (1749–1832) – vienas žymiausių vokiečių rašytojų, poetas, filosofas ir mąstytojas, laikomas visos Europos literatūros klasiku. „Faustą“ jis rašė beveik visą savo gyvenimą – nuo jaunystės iki pat senatvės, nuolat tobulindamas kūrinį ir gilinęs jo filosofinį turinį. Pirmoji „Fausto“ dalis pasirodė 1808 m., o antroji – jau po Goethe mirties, 1832-aisiais. Šis kūrinys atspindi Apšvietos ir romantizmo epochų idėjų sankirtą bei autoriaus siekį suprasti žmogaus dvasines ribas, pažinimo troškimą ir amžiną kovą tarp gėrio ir blogio.
Juan Pablo Troncoso. GEISMAS
10-11 d. LNDT. Lietuvoje pirmą savo spektaklį kurs režisierius, aktorius, vaidybos mokytojas ir „La Re-sentida“ įkūrėjas iš Čilės Marco Layera. Jo kūryba pristatoma garsiausiuose tarptautiniuose teatro festivaliuose, tarp jų ir Avinjono. Jaunųjų teatrų festivalyje Teatro Municipal de Las Condes Marco Layera buvo apdovanotas prizu už geriausią pjesę, taip pat yra gavęs Čilės universiteto Eugenio Guzmano apdovanojimą ir buvo nominuotas Čilės meno premijai Premio Altazor a los Artes Nacionales.
Spektaklyje, kuris statomas pagal kito čiliečio Juan Pablo Troncoso pjesę ir atsispiria nuo Tennessee Williamso „Geismų tramvajaus“, pagrindinė herojė Blanša (aktorė Vitalija Mockevičiūtė) grįžta į nepakeliamai tvankią Lietuvą po nepavykusio gyvenimo vienoje iš didžiųjų Europos sostinių. Iš Berlyno ji grįžta nenoriai, slėpdama savo meninę nesėkmę. Jos progresyvios idėjos į gimtojo miesto sustingusį konservatyvų peizažą atsimuša kaip į sieną, įkūnytą jos mylimos sesers (aktorė Dalia Michelevičiūtė), kuri neseniai ištekėjo už vyro, kartu gyvenančio slaugos namuose (aktorius Algirdas Gradauskas).
Ambicingi pagrindinės herojės troškimai tapti garsia menininke neišsipildė, ji vėl – Rytų, ne Vakarų Europoje, ją slegia laikas, erzina senstantis kūnas ir nereikalingumo jausmas, o jos duktė (aktorė Augustė Ona Šimulynaitė) dar tik kuria savo svajones, ji nori būti garsia stand-up komike. Mergina laido juokus apie savo šeimą ir mamą, pašiepia kraštus, esančius dar ryčiau už Lietuvą.
Ironijos nestokojančio spektaklio veiksmas rutuliojasi slaugos namuose, kuriuos dusina karštis – čia personažai susiduria ne tik su fiziniu nykimu ir vienatve, bet ir su troškimais, fantazijomis, kliedesiais, o kalbos apie neseniai mirusį sveikatos priežiūros darbuotoją byloja apie atšiaurią ir sunkią slaugos darbo realybę.
Karščio banga – daugiau nei meteorologinis reiškinys: tai emocinė būsena, socialinis simptomas, nepakeliama įtampa. Kūnai įkaista, atmintys suliepsnoja, paslaptys ima garuoti. Ventiliatoriai vos sukasi, o nuo veidų tyliai bėga prakaitas.
Spektaklis – tai vietomis skaudi, vietomis komiška meditacija apie pažadus, kurie niekada neišsipildė, tai šeimos ryšių, dabartinės jaunystės ir naujumo manijos, rūpinimosi sunkumų ir apleidimo apmąstymas. Kūrinys kalba apie kūnus, kuriuos šiuolaikinis pasaulis išmoko sunaudoti ir pamiršti. Vakarų ir Rytų Europa čia vaizduojamos kaip dvi nualinto pasaulio liekanos – griuvėsiai, iš kurių jau nieko naujo nebeišdygs.
JUODVARNIŲ SESERYS, rež. M. Mičiulytė (Premjera, Klaipėdos jaunimo teatras)
10 d. LNDT. Tai fragmentiškas, vizualus ir poetiškas spektaklis, atveriantis retai matomą Lietuvos partizaninio karo pusę – moterų istorijas, jų tylų, bet lemtingą vaidmenį pasipriešinime.
1944–1953 metų partizaninis karas dažniausiai pasakojamas per miške kovojusių vyrų istorijas, tačiau be moterų pagalbos šis judėjimas būtų buvęs gerokai sunkesnis, o gal net neįmanomas. Spektaklis kviečia pažvelgti į šį laikotarpį moterų akimis.
Scenoje susipina partizanių balsai, dainos, lietuvių folkloras ir vizualaus objektų teatro kalba. Fragmentiškoje dramaturgijoje atsiveria skirtingi likimai: ryšininkių, medicinos seserų, spaudos platintojų, mylimųjų, seserų, dukrų. Jų kasdienybė – nuolatinė įtampa, pavojus ir pasirinkimai, kuriuose nėra saugios vietos.
Tai pasakojimai apie tylą, kuri saugo. Apie laukimą, kuris skauda. Apie meilę, kuri neišgelbsti, bet suteikia prasmę.
Spektaklio audinyje atsikartoja lietuvių liaudies pasakos „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ motyvas. Kaip ir pasakoje, moteris čia prisiima tylos įžadą – kantriai, per skausmą, per laiką. Megzdama dilgėlių marškinius ji gelbsti brolius. Jos pastangos, kantrybė ir pasiaukojimas tampa metafora moterų, kurios tyliai, bet atkakliai rėmė miško brolius.
„Juodvarnių seserys“ – kviečia pažvelgti į partizaninį laikotarpį iš jautrios, poetinės ir retai scenoje matomos perspektyvos – per moterų balsus, jausmus, išgyvenimus, jų tylą ir stiprybę.
Naubertas Jasinskas. VELNIO NUOTAKA
14 d. LNDT. „Velnio nuotaka“ – muzikinė drama apie amžinybę ir abejingumą. Spektaklis, įkvėptas Arūno Žebriūno ir Vyacheslavo Ganelino muzikinio filmo, aktorės Vaivos Mainelytės gyvenimo linijos, Johno Cassaveteso intymios kino kalbos bei Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas“ kuria pasakojimą apie kolektyvinių mitų įtaką mūsų tapatybėms.
Spektaklio dramaturgas ir režisierius Naubertas Jasinskas: „Mes kuriame visai naują „Velnio nuotakos“ interpretaciją – tai nebus naujas Borutos kūrinio pastatymas ar filmo inscenizacija su jaunais aktoriais. Šis spektaklis kelia klausimą – ar rekonstrukcija yra meilė praeičiai, ar nesugebėjimas kurti ir būti dabartyje. Kūrinys aktualus šiandien, nes gyvename kultūroje, apsėstoje rekonstrukcijų, taip puoselėdami pavojingą santykį su atmintimi. Noras atkurti, perkurti, sugrįžti tampa saugia zona, kurioje galima išvengti tikrų klausimų apie dabartį.“
Spektaklyje pasaka ir realybė pinasi į vieną visumą: senoji istorija apie Jurgą, Girdvainį, Baltaragį, Uršulę ir Pinčiuką perkeliama į šiandienos muzikos industrijos, repeticijų ir koncertų pasaulį. Čia personažai ir mitiniai tipažai, ir šiuolaikinių žmonių atspindžiai. Pasakojimas konstruojamas per jaunosios Jurgos perspektyvą. Pasaulis, kurį Jurga kadaise troško užkariauti, tuštėja, o malonumas jo nebeužpildo. Jos tėvas Baltaragis, muzikos verslo savininkas, stengiasi išlaikyti kontrolę, mylimasis Girdvainis atsiduria moralinės dilemos kryžkelėje, o Uršulė – nuolatinio bandymo ir nesėkmės figūra, kurios neišsipildymas tampa perspėjimu Jurgai. Į veiksmą įsitraukia ir prodiuserė (Pinčiukas) – primenanti, kad šlovė ir sėkmė visuomet reikalauja kainos. Kaip priešprieša velniškai gudrybei, kūrinyje nuolat pasirodo Angelas ir Vaiva Mainelytė, kurių dialogai tampa refleksija apie žmogaus gyvenimą, jo prasmę, gėrio ir blogio pusiausvyrą.
Įvairių šaltinių įkvėptą spektaklį „Velnio nuotaka“ sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje žiūrovas panardinamas į legendinio filmo „Velnio nuotaka“ atmintį – ji čia tampa ne tik sceniniu rekonstrukcijos veiksmu, bet ir amžėjančios aktorės vidiniu prisiminimu, ilgesiu, sapnu. Iš pasvarstymų apie abejingumą pereinama į antrąją dalį – koncertą, kuriame regime ne kultūrinio mito pažadėtą išsipildymą, o griūtį. Antra spektaklio dalis parodo, jog ilgai lauktas „gyveno jie ilgai ir laimingai“ niekada neatėjo. Tai šiuolaikinė refleksija apie laiko galią, prisiminimo ir tikrovės neatitikimą bei skaudžią būtinybę pažiūrėti į mitą be romantizuoto ilgesio.
Lukas Geniušas skambina L.Van Beethoveną
13 d. LVSO. Lukas Geniušas yra vienas įdomiausių ir ryškiausių savo kartos pianistų. Giriamas už savo talentą ir brandą („The Guardian“), jis nuolat kviečiamas atlikti rečitalius tokiose prestižinėse pasaulio koncertų salėse, kaip Londono „Wigmore Hall“, Amstedarmo „Concertgebouw“, Paryžiaus „Salle Gaveau“, „Louvre Auditorium“, Niujorko „Frick Collection“, Vašingtono „Phillips Collection“, Genujos „Teatro Carlo Felice“, Milano „Sala Verdi“ ir kitos. Pianistas yra aistringas kamerinės muzikos gerbėjas ir nepaprastai smalsus atlikėjas, kuris su malonumu atlieka šiuolaikinių kompozitorių kūrinius ar imasi retai koncertų salėse skambančio repertuaro.
Geriausius kritikų įvertinimus pelniusi L. Geniušo diskografija apima L. van Beethoveno, J. Brahmso, S. Rachmaninovo, F. Chopino kūrybą, taip pat kamerinės muzikos įrašus. Jo pirmasis, kompanijos „Mirare“ išleistas, S. Prokofjevo fortepijoninių sonatų įrašas 2019 m. apdovanotas „Choc de Classica“ ir žurnalo „Diapason“ Metų rečitalio apdovanojimais. 2022 m. kartu su operos soliste Asmik Grigorian pianistas pelnė prestižinį klasikinės muzikos apdovanojimą „Gramophone“ už jų bendrą darbą – S. Rachmaninovo romansų albumą „Dissonance“.
Šį vakarą LVSO koncertų salėje L. Geniušas klausytojams dovanos Ludwigo van Beethoveno (1770–1827) Ketvirtąjį koncertą fortepijonui G-dur. Po jo premjeros 1809 m. Vokietijos žurnalas „Allgemeine musikalische Zeitung“ rašė: „Šis koncertas yra žaviausias, unikaliausias, meniškiausias ir sudėtingiausias L. van Beethoveno koncertas iš visų kada nors sukurtų.“
Antrojoje koncerto dalyje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, atliks čekų kompozitoriaus Antoníno Dvořáko (1841–1904) Septintąją simfoniją. Karališkosios filharmonijos bendruomenės užsakyta simfonija pirmą kartą atlikta 1885 m. Londone ir iš karto sulaukė kritikų pagyrų. „Kartu su keturiomis J. Brahmso simfonijomis ir F. Schuberto Devintąja A. Dvořáko Septintoji simfonija yra vienas puikiausių ir tyriausių šios meno formos pavyzdžių nuo L. van Beethoveno laikų“, – rašė žymus to meto britų muzikos analitikas ir muzikologas seras Donaldas Tovey’us.
