Kartais geriausi savaitės planai gimsta spontaniškai: po darbų užsukti į teatrą, savaitgalį praleisti miesto šventėje ar tiesiog atrasti naują renginį, apie kurį dar nebuvote girdėję. Tad kviečiame pasižvalgyti po šios savaitės renginių gidą ir susiplanuoti daugiau vasariškų įspūdžių.
Baletas „Pakita“
27 d. LNOBT. Pakita – vienas iš klasikinio baleto repertuaro brangakmenių, nuolat atgimstantis pasaulio teatrų scenose. 1846 m. pirmą kartą parodytas Paryžiaus operoje (choreografas Josephas Mazilier), po metų garsiojo prancūzo Mariaus Petipa pastatytas Sankt Peterburgo imperatoriškajame balete, šis kūrinys ir šiandien, prabėgus beveik dviem šimtams metų nuo premjeros, tebežavi baleto mėgėjus. Mūsų scenoje Pakitą šį kartą stato choreografas Manuelis Legris, publikai pažįstamas iš baleto Korsaras.
Spektaklio veiksmas vyksta Trianoje, istoriniame Andalūzijos sostinės Sevilijos romų kvartale, – romų šokio ir ispanų flamenko gimtinėje. Kūrinio siužetas remiasi tikru istoriniu kontekstu ir faktais. Ir nors šiandien sunku atskirti, kur čia realybė ir kur fantazija, spektaklyje pasakojama istorija prasideda 1852 m. vasario 23 d., Ispaniją valdant karalienei Izabelei II, o visai Sevilijai švenčiant Trianos tilto atidarymo šventę.
Kartu su kitais Trianos romais joje dalyvaujanti Pakita čia sutinka žavų prancūzų karininką Liusjeną. Deja, aukštakilmiam vaikinui vesti Pakitą trukdo jos romų kilmė… Galiausiai siužeto peripetijos susiklosto sėkmingai, o žiūrovai apdovanojami nuostabiu baleto spektakliu – ispaniško kolorito muzika ir šokiais, grynojo grožio Grand pas vaizdais ir gera nuotaika.
Už scenos ribų: kur gimsta spektakliai
29 d. LNOBT. Dažnai teatro duris praveriame kaip žiūrovai, tačiau kas slypi ten, kur kasdien stebuklus kuria teatro darbuotojai? Kaip atrodo LNOBT erdvės, kur gimsta kostiumai, dekoracijos, choreografija? Visa tai savo akimis galite išvysti atvirose teatro ekskursijose (pradžia – teatro kasų fojė). Kviečiame apsilankyti teatre individualiai arba kartu pasiimti savo draugus ir artimuosius!
Ekskursijai lengvatos ir nuolaidos netaikomos.
Šia ekskursija suteikiame galimybę apsilankyti teatro užkulisiuose ir pavieniams lankytojams. Informaciją apie ekskursijas grupėms (iki 25 asm.) rasite čia: www.opera.lt/edukacija/ekskursijos
Dingęs teatras: užkulisių istorijos
30 d. LNOBT. 1974-aisiais atidaryti naujieji teatro rūmai iki šių dienų išgyveno nemažai pokyčių bei transformacijų. Ekskursijos metu apsilankysime vietose, kurių, ko gero, nėra matę net patys teatro darbuotojai! Seksime dingusio teatro pėdsakais, nagrinėsime čia kūrusių asmenybių istorijas ir išsiaiškinsime daugybę teatro paslapčių, kurios maloniai nustebins. Turėsite galimybę pamatyti erdves po scena bei virš jos, sužinosite, kaip vidinis kiemas pavirto repeticijų sale ir kur pertraukas leisdavo valdžios ponai. Kviečiame į kelionę laiku po dingusį operos ir baleto teatrą! Ekskursijos pradžia – teatro kasų fojė.
Ekskursijai lengvatos ir nuolaidos netaikomos. Nerekomenduojame vaikams iki 7 metų ir judėjimo sunkumų turintiems asmenims.
Šia ekskursija suteikiame galimybę apsilankyti teatro užkulisiuose ir pavieniams lankytojams. Informaciją apie ekskursijas grupėms (iki 25 asm.) rasite čia: www.opera.lt/edukacija/ekskursijos
Teklė Kavtaradze. SIRENŲ TYLA
27 d. LNDT. Sirenos dainuoja gražiai, rašo Homeras. Jos tūno saloje, vilioja pro šalį plaukiančius vyrus ir juos pražudo. Išskyrus Orfėją, kuris dainuoja garsiau, ir Odisėją, kurio bendražygiai į ausis įsideda vaško ir pririša jį prie stiebo, kad jis galėtų klausytis sirenų ir nemirtų.
Europos mitologijoje vyrauja smurtas: tarp žmonių, dievų, mitinių būtybių ir lyčių. Nelygybės ir galios disbalansas gimdo baimės ir gynybos strategijas, o ne santykius. Kas verčia mus laikytis šių struktūrų?
Bendradarbiaudama su kolegomis, režisierė Laura Kutkaitė šiuolaikinę istoriją perkelia tiesiai į mito minų lauko vidurį: praėjus ketveriems metams po #MeToo judėjimo viršūnės Lietuvoje, ji piktnaudžiavimo galia meno pasaulyje problemą pristato scenoje. Pozuodamos ant uolos ir laukdamos „didžiojo Odisėjo“, keturios aktorės atidaro savo salos teatrą ir pasakoja tikras istorijas iš savo bei kitų Lietuvos menininkių moterų kūrybinių procesų.
Jos nepraleidžia nė vienos tamsios smulkmenos – net tarpusavio konkurencijos – ir kartu vaidina teatrą: su kostiumais ir grimu, su garsu ir šviesa, su karčiu humoru, aistra, pažeidžiamumu ir dėl daugybės priežasčių. Taip jos tragikomiškai smūgiuoja į struktūras būtent ten, kur jos galėtų pasikeisti.
„Aš pasigendu moterų vaidmenų, pasigendu gaivališkos moteriškos jėgos teatre, o labiausiai pasigendu jų balsų, dėl to spektaklis visų pirma yra apie moters balsą, jo kuriamąją ir tuo pačiu griaunančią jėgą“, – sako spektaklio „Sirenų tyla“ režisierė Laura Kutkaitė.
Spektaklis yra LNDT įgyvendinamos Jaunųjų kūrėjų programos dalis. „Sirenų tyla“ atidarė rekonstrukcijos metu pastatytą naują Mažąją salę, kuri skirta pristatyti Jaunųjų kūrėjų programos dalyvių darbus.
Juan Pablo Troncoso. GEISMAS
28-29 d. LNDT. Lietuvoje pirmą savo spektaklį kurs režisierius, aktorius, vaidybos mokytojas ir „La Re-sentida“ įkūrėjas iš Čilės Marco Layera. Jo kūryba pristatoma garsiausiuose tarptautiniuose teatro festivaliuose, tarp jų ir Avinjono. Jaunųjų teatrų festivalyje Teatro Municipal de Las Condes Marco Layera buvo apdovanotas prizu už geriausią pjesę, taip pat yra gavęs Čilės universiteto Eugenio Guzmano apdovanojimą ir buvo nominuotas Čilės meno premijai Premio Altazor a los Artes Nacionales.
Spektaklyje, kuris statomas pagal kito čiliečio Juan Pablo Troncoso pjesę ir atsispiria nuo Tennessee Williamso „Geismų tramvajaus“, pagrindinė herojė Blanša (aktorė Vitalija Mockevičiūtė) grįžta į nepakeliamai tvankią Lietuvą po nepavykusio gyvenimo vienoje iš didžiųjų Europos sostinių. Iš Berlyno ji grįžta nenoriai, slėpdama savo meninę nesėkmę. Jos progresyvios idėjos į gimtojo miesto sustingusį konservatyvų peizažą atsimuša kaip į sieną, įkūnytą jos mylimos sesers (aktorė Dalia Michelevičiūtė), kuri neseniai ištekėjo už vyro, dirbančio slaugos namuose (aktorius Algirdas Gradauskas).
Ambicingi pagrindinės herojės troškimai tapti garsia menininke neišsipildė, ji vėl – Rytų, ne Vakarų Europoje, ją slegia laikas, erzina senstantis kūnas ir nereikalingumo jausmas, o jos duktė (aktorė Augustė Ona Šimulynaitė) dar tik kuria savo svajones, ji nori būti garsia stand-up komike. Mergina laido juokus apie savo šeimą ir mamą, pašiepia kraštus, esančius dar ryčiau už Lietuvą.
Ironijos nestokojančio spektaklio veiksmas rutuliojasi slaugos namuose, kuriuos dusina karštis – čia personažai susiduria ne tik su fiziniu nykimu ir vienatve, bet ir su troškimais, fantazijomis, kliedesiais, o kalbos apie neseniai mirusį sveikatos priežiūros darbuotoją byloja apie atšiaurią ir sunkią slaugos darbo realybę.
Karščio banga – daugiau nei meteorologinis reiškinys: tai emocinė būsena, socialinis simptomas, nepakeliama įtampa. Kūnai įkaista, atmintys suliepsnoja, paslaptys ima garuoti. Ventiliatoriai vos sukasi, o nuo veidų tyliai bėga prakaitas.
Spektaklis – tai vietomis skaudi, vietomis komiška meditacija apie pažadus, kurie niekada neišsipildė, tai šeimos ryšių, dabartinės jaunystės ir naujumo manijos, rūpinimosi sunkumų ir apleidimo apmąstymas. Kūrinys kalba apie kūnus, kuriuos šiuolaikinis pasaulis išmoko sunaudoti ir pamiršti. Vakarų ir Rytų Europa čia vaizduojamos kaip dvi nualinto pasaulio liekanos – griuvėsiai, iš kurių jau nieko naujo nebeišdygs.
Karolis Kaupinis. LIETUVIŲ MIRTIES PRANEŠIMAI. VIENO SPEKTAKLIO ISTORIJA
30-31 LNDT. „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ pristato grupę teatro kūrėjų, bandančių atkurti legendinį spektaklį ir taip sugrąžinti pilnatvę į savo pačių ir teatro dabartį. Tačiau darbas einasi sunkiai – aktoriai sprendžia meilės ir asmeninio išsipildymo klausimus, senstantis režisierius vaikosi savo praeinančios šlovės, ir nei spektaklyje, nei užkulisiuose nepavyksta ilgiau nei sekundei užfiksuoti sėkmės ir laimės akimirkų. Nepadeda nei bandymai jas atkurti, nei sukurti iš naujo. Viltis, kad laikiname pasaulyje įmanoma pasiekti amžiną laimę, kūrėjus po truputį įkalina pragaru virstančiame teatre – amžinai laikiname spektaklyje.
Kino režisierius ir scenaristas Karolis Kaupinis 2024 m. laimėjo Lietuvos nacionalinio dramos teatro su partneriais (Ispanijos nacionaliniu teatru Madride, Gorkio teatru Berlyne, Karališkuoju flamandų teatru Briuselyje bei Zagrebo jaunimo teatru) organizuotą Europos dramaturgų rezidencijų programos konkursą. Jo parašyta pjesė dramaturgijos festivalyje „Versmė“ sulaukė daug palankių atsiliepimų, o autorius – kvietimo kurti spektaklį LNDT Didžiojoje scenoje.
„Įdomiausias siekis teatre man yra bandymas prisiliesti prie amžinybės, nes pagal savo prigimtį ši meno šaka yra efemeriškiausia. Tai pagrindinis žmogaus noras – pranokti laikiną save. O visko laikinumas – dabar esminis mano jausmas. Nujaučiu, kad ne tik mano. Man rodos, kad išnykimo baimė (būtent kolektyvinio išnykimo, ne tik individualios mirties) yra tai, kas tvyro daugelio mūsų pasąmonėje Rusijos režimui nuolatos kartojant savo grasinimus, kad anksčiau ar vėliau susilauksime to, ką dabar patiria ukrainiečiai. Tad kur, jeigu ne laikiname teatre, apie tą laikinumo jausmą verta kalbėti“, – apie kūrinio aktualumą kalba režisierius Karolis Kaupinis.
Spektaklyje jis naudoja daug archyvinių Lietuvos teatro legendų vaizdo įrašų.
ALEXANDER PALEY REČITALIS
29 d. LVSO. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, tęsia tradiciją LVSO vasaros festivalį pradėti iškilių muzikų soliniais rečitaliais. Šiemet LVSO koncertų salės scenoje – fortepijono virtuozas Alexanderis Paley su įspūdinga didžiųjų romantikų Franzo Schuberto (1797–1828), Roberto Schumanno (1810–1856) ir Frédérico Chopino (1810–1849) kūrinių programa.
Rečitalį pradės vienas iš paskutiniųjų F. Schuberto kūrinių – 1828 m. parašytos Trys pjesės fortepijonui. Kūrinys pirmą kartą scenos šviesą išvydo 40 metų po jo sukūrimo, kai pjeses atrado ir anonimiškai redagavo Johannesas Brahmsas. Trys pjesės fortepijonui išreiškia unikalų F. Schuberto garsų pasaulį ir jo asmenybės visatą: drąsias ir neįprastas harmonijas, dainingas melodijas, gilaus jautrumo ir intymumo epizodus.
Koncertą tęs R. Schumanno „Karnavalas“ – 21 pjesė fortepijonui, po kurių „kaukėmis“ slepiasi spalvingi karnavalo dalyviai: pats kompozitorius, jo draugai ir kolegos, taip pat itališkosios commedia dell'arte personažai. „Išnarplioti mano maskaradą jums bus tikras žaidimas,“ – apie kūrinį rašė R. Schumannas.
Vakaro kulminacijai fortepijono virtuozas A. Paley pasirinko ne ką mažiau intriguojantį kūrinį – F. Chopino 24 preliudus fortepijonui. Preliudai pripažįstami kaip vienas charakteringiausių kompozitoriaus darbų. Tai ne tik F. Chopino muzikinio stiliaus kvintesencija, bet ir kompozitoriaus to meto emocinių išgyvenimų atspindys. Kiekvienas preliudas yra emociškai prisotinta, unikali kompozicija, kuri gali skambėti ir kaip atskiras kūrinys. Tačiau tik atliekami kartu preliudai pakviečia klausytoją į paslaptingą, kontrastų ir emocijų kupiną muzikinę kelionę. Šį kūrinio išskirtinumą pabrėžia ir muzikologas Hugo Leichtentrittas: „Nuotaikų ir įspūdžių įvairovė, slypinti F. Chopino preliuduose, neturi lygių visoje pasaulio muzikos literatūroje.“
