Iga Gańczarczyk, Anna Smolar. PAUKŠČIAI
Spalio 21-22 d. LNDT. Naujajame spektaklyje prancūzų-lenkų režisierė Anna Smolar, anksčiau LNDT pristačiusi spektaklį „Sulėtintai“, nagrinėja manipuliacijos ir dominavimo mechanizmus darbo vietoje ir įkvėpimo semiasi iš Holivudo aktorės, Alfredo Hitchcocko filmų žvaigždės Tippi Hedren memuarų, išleistų 2016 m.
„Suraskit šitą merginą“, – įsakė A. Hitchcockas, kai pamatė ją televizijos reklamoje. Anuomet niekam nežinomą modelį Tippi jis iškart pakvietė dirbti kartu ir išgarsino suteikęs jai ikoniškus Melanės Daniels (filmas „Paukščiai“) ir Margaret Edgar (filmas „Marnė“) vaidmenis. Hitchcocko santykiai su Hedren buvo daugialypiai: jis tapo jos mokytoju ir mentoriumi, bet kartu kontroliavo kiekvieną žingsnį, kišosi į jos asmeninį gyvenimą, izoliavo nuo kitų.
Spektaklis yra subjektyvi filmo „Paukščiai“ kūrimo rekonstrukcija. Pasitelkdami grėsmingų ir laukinių sutvėrimų figūras, kūrėjai pabrėžia nesaugių santykių dinamiką, kurią mūsų visuomenėse įsišakniję toksiški modeliai padaro įmanomą, ir pristato heroję, atsisakiusią aukos vaidmens.
METAMORFOZĖ. Pagal Franzo Kafkos kūrybą
Spalio 24 d. LNDT. Kaip, kada ir kodėl nustojame į Kitą žvelgti kaip į žmogų? Pačioje Franzo Kafkos kūrybos šerdyje visuomet galima užčiuopti nagrinėjamas skirtingas nužmoginimo formas. Istorija apie vabzdžiu pavirtusį Gregorą Zamzą kelia klausimą apie tai, kokios yra mūsų atjautos kitam ribos: kaip vyksta tapatinimosi procesas, kaip yra konstruojamas Kitas, ar sugebame priimti Kitą kaip žmonijos dalį. Šiame spektaklyje siekiama nagrinėti sudėtingą dialektinį ryšį tarp dviejų skirtingų politinių (plačiąja prasme) mechanizmų: empatiško susitapatinimo iš vienos pusės, ir nužmoginimo iš kitos.
Kafkos kūriniuose esantis prasmių laukas be galo platus, nepasiduodantis paprastoms, vienareikšmėms interpretacijoms. Siekiant atverti skirtingus jų lygmenis, spektaklyje svarbiausia vis dėlto megzti dialogą su realybe, kurioje gyvename.
Baletas „Tuščias atsargumas“
Spalio 23 – 26 d. LNOBT. „Tuščias atsargumas“ yra komiškas baletas ir vienas seniausių ir svarbiausių šiuolaikinio baleto repertuaro kūrinių, per ilgą pasirodymų istoriją išlikęs gyvas per daugybę atgimimų. Ši versija yra vienas ryškiausių ir džiaugsmingiausių anglų choreografo Fredericko Ashtono kūrinių, kurio premjera įvyko 1960 m. Londono karališkajame balete.
Žymaus prancūzų choreografo Jeano Daubervalio 1789 m. darbas buvo įkvėpimo šaltinis Ashtono baletui, kartu su Louiso Josepho Ferdinando Héroldo partitūra, aranžuota Johno Lanchbery. Ši linksma pastoralinės meilės istorija ir toliau džiugina rafinuoto baleto meno gerbėjus visame pasaulyje.
Psichodelinė drama „Migla“
Spalio 24 d. Valstybinis Šiaulių dramos teatras. „Migla“ – tai sapną primenanti psichodelinė drama, kurioje realybė susilieja su prisiminimų, fantazijos ir magijos pasauliu. Spektaklis atskleidžia jaunos moters vardu Ema istoriją. Po daugelio metų Ema grįžta aplankyti savo vaikystės namų, kuriuose ji prisimena save laimingą ir tikinčią rytojumi. Bet čia jau kurį laiką gyvena jai nepažįstama šeima. Ema maloniai susipažįsta su ja ir yra pakviečiama užeiti vidun. Taip ji atsiduria savo vaikystės kambaryje...
Pabandykite įsivaizduoti, jog su savo mylima šeima gyvenate jaukiuose namuose ir vieną dieną buto tarpduryje pasirodo nepažįstamoji, kuri lyg tarp kitko užsimena, jog tai jos buvę vaikystės namai. Jūs netikėtą viešnią maloniai pakviečiate užeiti, o ji nutaria iš čia nebeišeiti. Kaip jums elgtis?
Dingęs teatras: užkulisių detektyvas
Spalio 25 d. LNOBT. Kviečiame į kelionę laiku: į tuos metus, kai iškilo nauji teatro rūmai. Įsivaizduosime, kaip prieš pusę amžiaus atrodė viena ar kita patalpa, atskleisime kas joje vykdavo, kam ji naudojama dabar. Patyrinėsime teatro sceną iš apačios ir iš viršaus, lankysimės ten, kur nėra buvę dauguma teatro darbuotojų.
Pasijusime kaip tikri detektyvai, sekdami to laikmečio pėdsakais ir prisimindami, kaip gyveno žmonės už teatro sienų, kokių kuriozų pasitaikydavo mūsų įžymybėms. O kur patekdavo tik to meto valdžios pareigūnai ir nepakliūdavo paprasti žmonės? Atraskime teatro užkulisių paslaptis teminėje ekskursijoje!
DALYKAI, KURIŲ NEIŠDRĮSAU PASAKYTI, IR DABAR JAU PER VĖLU
Spalio 25-26 d. LNDT. 2010 m. Itaru Sasaki iš Otsuchi miestelio Japonijoje sužinojo, kad jo mylimas pusbrolis mirtinai serga ir jam gyventi liko tik trys mėnesiai. Po pusbrolio mirties Sasaki savo kieme pastatė seną telefono būdelę, kad kasdien galėtų bendrauti su mirusiuoju, o jo žodžiai būtų išnešioti vėjo.
2011 m. Otsuchi apylinkėse įvyko cunamis, kurio metu žuvo 10 proc. miesto gyventojų. Pamažu žmonės sužinojo apie telefono būdelę ir pradėjo lankytis Itaru Sasaki sode, norėdami paskambinti prarastiems artimiesiems.
Nuo 2022 m. kovo 1 d. senas taksofonas, identiškas Japonijoje stovėjusiam „vėjo telefonui“, buvo įkurdintas prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Žmonės buvo kviečiami užsukti ir „paskambinti“ tiems, kuriems nespėjo laiku pasakyti tai, ką norėjo, o dabar jau per vėlu. Per daugiau kaip 6 mėnesius telefono ragelis buvo pakeltas apie 4000 kartų. Visų autentiškų istorijų garso įrašai tapo operos libreto pagrindu.
Taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ – tai jautrus, subtilus, šviesus ir viltingas pasakojimas apie žmogų, kuris gedi. Kartu tai – skaidrus pjūvis per sielvarto atvertas geografines teritorijas, kelionė į susitikimą, susitaikymą, pasaulio kaip visumos patyrimą.
MOTINOS PIENAS. Pagal N. Ikstenos romaną (Solo teatras)
Spalio 25 d. LNDT. Birutės Mar naujas spektaklis „Motinos pienas“ kuriamas žinomos šiuolaikinės latvių rašytojos Noros Ikstenos romano motyvais. Tai motinos ir dukters istorija sovietinėje Latvijoje 1969-1989 metais, o taip pat – šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo. Viskas labai atpažįstama – ir sovietinė mokykla, ir stingdantis sistemos negailestingumas, ir artėjančios laisvės nuojauta… Taip pat, atsigręžimas į dar netolimą praeitį kelia esminius klausimus ir apie mūsų šiuolaikinės visuomenės būsenas ir pasirinkimus.
Spektaklyje Birutė Mar kuria du vaidmenis – motinos ir dukters. Motina – gydytoja, tremtinio dukra, iš kurios sovietų valdžia atima viską: ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei prasmę. Jos dukra – mamos priešingybė, iš prigimties kupina gyvenimo geismo. Tai pasakojimas apie emocinę ledo sieną, kuria motina atsitveria nuo dukters – iš meilės ir noro apsaugoti. Apie nemeilę, kuri kaip išsigelbėjimas; apie aplinką, kur nuodais virsta viskas – netgi motinos pienas.
STICHIJOS | Skirta M. K. Čiurlionio 150-osioms metinėms
Spalio 26 d. LNDT. „Kartais man rodos, kad muzika ateina iš žvaigždžių, ir aš tik užrašau jų balsus“ – iš M. K. Čiurlionio laiškų Sofijai.
„Stichijos“ – tai kompozitoriaus Igno Šoliūno 5 dalių teatralizuotas M. K. Čiurlionio kūrinių rekompozicijų ciklas skirtas saksofonininkų oktetui, gyvai elektronikai ir balso įrašams. Tai droninės muzikos vizualinė meditacija scenoje paišanti Čiurlioniškus paveikslus, o garsais tapanti Čiurlionio įkvėpimo pradą.
Žodis „stichija“ turi kelias reikšmes: viena jų neskaidomas gamtos elementas, kita naikinanti, nevaldoma gamtos jėga. Tarp šių reikšmių puikuojasi dar keletas, bet šiuo atveju stichijos interpretuojamos kaip nevaldomas Čiurlionio įkvėpimo šaltinis.
