Spalį verta pasižvalgyti ne tik po didžiųjų miestų koncertų sales ar teatrų scenas, bet ir po mažesnes kultūrines erdves, kuriose laukia jaukūs koncertai, kūrybinės dirbtuvės, kino seansai ir kiti atradimai. Tai puikus metas išbandyti ką nors naujo, apsilankyti renginyje, kuriam vasarą vis pritrūkdavo laiko, ar tiesiog pasimėgauti kokybišku laiku su artimaisiais. O jei ieškote idėjų šeimos išvykai, savaitgalio planams ar romantiškam pasimatymui, spalio renginiai gali tapti puikia proga pakeisti įprastą rutiną.
Kad planuoti būtų paprasčiau, „Norfos“ renginių gide atrinkome įdomias spalio mėnesio veiklas ir renginius, vertus vietos jūsų kalendoriuje. Peržvelkite pasiūlymus, išsirinkite labiausiai dominančius ir nepamirškite iš anksto pasitikrinti renginių datų, laikų bei bilietų informacijos. Tegul šis ruduo būna kupinas ne tik jaukių vakarų namuose, bet ir įsimintinų susitikimų, naujų įspūdžių bei smagių atradimų!
Spektaklis vaikams „Muzika mažoms ausytėms“
20-25 d. LNOBT. Nuostabi, specialiai parengta klasikinės muzikos programa, patiems mažiausiems klausytojams pritaikyta erdvė – visa tai parengta Jums, kad pirmasis gyvenime koncertas paliktų pačius gražiausius įspūdžius!
- Rekomenduojame 0-3 metų vaikams
- Vaikai iki 5-erių metų amžiaus į vaikiškus spektaklius įleidžiami nemokamai
- Bilietą turintis suaugęs žmogus gali atsivesti ne daugiau kaip 2 vaikus
Opera „Aida“
23-30 d. LNOBT. Giuseppe Verdi vienos garsiausių operų Aidos premjera susijusi su svarbiais įvykiais – Kairo operos teatro atidarymu, kuris, savo ruožtu, buvo skirtas Sueco kanalo inauguracijai. Ir nors viskas nėjo taip sklandžiai, kaip buvo tikėtasi, Verdi ilgai nesutiko imtis šios operos kūrimo, ir teatro atidarymui teko parodyti Rigoletą, 1871 m. gruodžio 24 d. įvykusi Aidos premjera pradėjo pergalingą šios operos žygį per teatrų scenas, besitęsiantį iki šiol.
Operos veiksmas vyksta senovės Egipto karalystėje, ir pasakoja Egipto kariuomenės vado Radameso ir etiopės vergės Aidos meilės istoriją. Šioji tampa iš tiesų komplikuota, nes Radamesą taip pat myli Egipto faraono dukra Amneris… Tačiau siužeto dramą sudaro ne vien meilės istorija, tai ir pareigos, ištikimybės savo šaliai, patriotizmo konfliktas su asmeniniais emociniais išgyvenimais. Egipto didybę ir herojų aistras išraiškingai perteikia operos muzika, joje gausu nuostabių arijų, chorų, įspūdingų scenų. O pergalingos Radameso sugrįžimo scenos triumfo trimitai, ko gero, skamba net ir nemačiusių šios operos atmintyje.
Ne kartą statytą Lietuvos operoje, šį kartą Aidą LNOBT įkūnija režisierius Gediminas Šeduikis. Jo operos vizija kalba apie jausmingą romantikos skonį, grįstą įvykiais, kurie rutuliojasi tolimame, nepažintame pasaulyje.
Lietuvos kamerinio orkestro koncerte – pasaulinė smuiko žvaigždė Leila Josefowicz
22 d. Lietuvos nacionalinė filharmonija. Į Lietuvą sugrįžta pasaulinio garso smuikininkė Leila Josefowicz. „Jos virtuoziškumas sklando džiaugsmingos energijos bangomis“ – taip apie ją rašė „Los Angeles Times“. Kanadoje gimusi, JAV gyvenanti smuiko virtuozė pasirodys Lietuvos kamerinio orkestro koncerte, kuriam diriguos Jonathanas Stockhammeris – žymus amerikiečių dirigentas, išgarsėjęs gebėjimu aukščiausiame lygyje ir vienodai įtaigiai interpretuoti tiek klasikinį repertuarą, tiek dabarties muziką.
„Jos virtuoziškumas yra nepaprastas, tačiau dar labiau stulbina jos išraiškos galia“, tiek puikią Leilos Josefowicz techniką, tiek įtaigų artistiškumą pabrėžė „Los Angeles Times“. Smuikininkės kelias į pasaulio scenas prasidėjo itin anksti. Ji buvo laikoma vunderkindu, mokytis griežti smuiku pradėjo būdama vos trejų, o sulaukusi trylikos įstojo į prestižinį „Curtis“ muzikos institutą Filadelfijoje. Šešiolikos Leila debiutavo Niujorko „Carnegie Hall“ scenoje su legendiniu orkestru „Academy of St Martin in the Fields“ ir seru Neville'iu Marrineriu, o po to iškart pasirašė pirmąją išskirtinę įrašų sutartį su „Philips Classics“ ir pradėjo tarptautinę karjerą.
Šiandien Leila Josefowicz yra garsiausiose pasaulio koncertų salėse ir žymiausiuose festivaliuose geidžiama smuikininkė, koncertuojanti su aukščiausio lygio Europos, Šiaurės Amerikos ir Azijos orkestrais. Ji nuolat kviečiama pasirodyti su Berlyno filharmonijos, Karališkuoju „Concertgebouw“, Ciuricho „Tonhalle“, Berlyno „Konzerthaus“, Leipcigo „Gewandhaus“, Londono, Drezdeno, Oslo, Helsinkio, Elbės filharmonijų orkestrais, Niujorko filharmonijos, Čikagos simfoniniu, Los Andželo filharmonijos, San Francisko simfoniniu orkestru ir kitais prestižiniais kolektyvais. Atlikėja bendradarbiauja su ryškiausiais šių dienų dirigentais – Esa-Pekka Salonenu, Paavo Järvi, Susanna Mälkki, Louisu Langrée, Hannu Lintu, Johnu Storgårdsu, Matthiasu Pintscheriu, Cristianu Măcelaru, Thomasu Søndergårdu, Dalia Stasevska bei su pačiu Johnu Adamsu.
Muzikinė kelionė „Eglė ir Žilvinas“
25 d. Lietuvos nacionalinė filharmonija. Yra pasakų, kurias pažįstame nuo vaikystės. Atrodo, mokame atmintinai, tačiau kiekvieną kartą jos gali suskambėti vis kitaip. Kviečiame šeimas į lyrišką muzikinę kelionę po Eglės ir Žilvino pasaulius. Vienas jų – žemės, kitas – vandens. Vienas pažįstamas, artimas, kitas – paslaptingas, neatrastas.
Scenoje Eglės ir Žilvino istorija skleisis per muziką ir šokį. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius gyvai atliks Čiurlionio kvartetas, atversiantis dar vieną galimybę pajusti, kaip skamba miškas, jūra, pasaulis, kuriame išgyvename ilgesį, ramybę ar nerimą. Apie dviejų pasaulių susitikimą per judesį pasakos du jauni šokėjai – Lėja Povilaitytė ir Deivydas Strazdas Gudaitis. Jų skirtingi šokio stiliai susitiks taip, kaip pasakoje susitinka Eglė ir Žilvinas.
Ši muzikinė popietė – tai leidyklos „Muzikija“ išleistos knygos „Eglė ir Žilvinas“, iliustruotos Gabrielio Pacheco, pristatymas.
LKO koncerte – ypatingu virtuoziškumu kerinti smuiko garsenybė Akiko Suwanai
29 d. Lietuvos nacionalinė filharmonija. Šį rudenį į Vilnių sugrįžta viena ryškiausių pasaulio smuikininkių – japonų virtuozė Akiko Suwanai. Ji pasirodys spalio 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje rengiamame Lietuvos kamerinio orkestro koncerte, kuriam diriguos Gediminas Gelgotas. „The Washington Post“ apie atlikėjos grojimą rašė: „jos sodrus, sutelktas, skvarbus garsas raižė garsinę erdvę lyg lenktyninis automobilis, laisvai nardydamas eismo sraute (o kartais ir jį sustabdantis)“. O „The St. Louis American“ jos virtuoziškumą apibūdina kaip „beveik antžmogišką“.
Akiko Suwanai triumfavo ir laimėjo 1-ąją vietą Tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse (1990) – viename pačių prestižiškiausių konkursų pasaulyje. Būdama vos 18 metų amžiaus ji tapo pačia jauniausia šio konkurso nugalėtoja ir iškart pradėjo įspūdingą tarptautinę karjerą. Ji yra koncertavusi su žymiausiais pasaulio orkestrais – Berlyno ir Niujorko filharmonijos, Londono simfoniniu ir Londono filharmonijos, Karališkuoju filharmonijos, Prancūzijos nacionaliniu, Bostono simfoniniu, Filadelfijos orkestru, Drezdeno valstybine kapela, Roterdamo filharmonijos orkestru, NHK simfoniniu orkestru ir daugeliu kitų aukščiausio lygio kolektyvų. Scenoje ji bendradarbiavo su tokiais pasaulinio garso dirigentais kaip Zubinas Mehta, Pierre'as Boulezas, Yannickas Nézet-Séguinas, Paavo Järvi, Lorinas Maazelis, Charles’is Dutoit, Sakari Oramo, Fabio Luisi, Jaapas van Zwedenas ir kt.
Koncerte Vilniuje Akiko Suwanai atliks du ypatingus kūrinius: „Nostalgiją“ smuikui ir orkestrui, dedikuotą legendinio režisieriaus Andrejaus Tarkovskio atminimui, kurią sukūrė Toru Takemitsu, inspiruotas šio režisieriaus kūrybos ir jo to paties pavadinimo filmo; o taip pat garsiojo Arvo Pärto šedevrą „Fratres“ smuikui ir styginių orkestrui.
William Shakespeare. ĮSTABIOJI IR GRAUDŽIOJI ROMEO IR DŽULJETOS ISTORIJA
20 d. LNDT. Režisierius Oskaras Koršunovas: Shakespeare’o veikalas „Romeo ir Džuljeta“ dažniausiai įsivaizduojamas kaip odė romantiškai meilei. Iš tikrųjų tai – socialinė drama, kurioje paprasta meilė dramatiškomis aplinkybėmis įgauna aukščiausią tragizmo skambesį. Šioje tragedijoje mane labiausiai domina tai, kad meilė gimsta ir skleidžiasi neapykantoje, Veronos karo atmosferoje. Norėjau akcentuoti šį paradoksą: neapykanta žudo, tačiau būtent ji įžiebia meilės kibirkštį.
Apie tai galima kalbėti ir dievišku lygmeniu – meilė gimsta iš neapykantos, kad pastarąją nugalėtų. Gali būti, jog iš tikrųjų pati neapykanta gimsta iš nieko. Montekių ir Kapulečių pavyzdys būtent yra iškalbingas, nes niekas nebežino nesantaikos priežasties. Jų karo priežastis visi seniausiai pamiršo. Jaunasis Tebaldas priima neapykantą ir ją gina kaip tradiciją. Mes dažnai puoselėjame tokias tradicijas, kurios sukuria priešpriešą iš tariamų skirtumų ir palaiko neapykantą. Tai, deja, vis dažniau taikomas principas – sutelkti visuomenę ieškant priešų.
Statydamas spektaklį norėjau įsigilinti, kaip neapykanta formuoja skirtumus ir tampa visa ko priežastimi. Man atrodo, kad neapykanta yra skirtumų pagrindas, kuris tarp Montekių ir Kapulečių steigia skirtumų iliuziją, apgauna ir dar labiau juos supriešina. Taip pasidalijusios visos visuomenės.
Meilė panaikina skirtumus. Ji vienintelė parodo, jog iš esmės tarp klanų nėra jokio konflikto. Meilė sukuria laisvę, o laisvėje nėra priešybių. Deja, Romeo ir Džuljeta laisvę atranda tiktai mirtyje. Paaukota laisvė sunaikina ne tik modernybę, kurią lemia vaikai, bet ir tėvų taip puoselėjamą tradiciją.
Martin Algus. SIEROS MAGNOLIJOS
20 d. LNDT. Ralfas ir Marta – šiuolaikinė pora – susirūpinę savo karjeromis, sveika gyvensena, įvaizdžiu visuomenėje. Marta, metusi dėstytojos darbą nusprendžia kandidatuoti į instituto direktorės postą, kruopščiai ruošiasi konkursui, tačiau jos gyvenimą sujaukia žinia apie staiga atsiradusį tėvą, kuriam reikia globos. Tas vyras daugybę metų gyveno su kita moterimi, bet šiai mirus jos vaikai susirado Martą ir pareiškė, kad ji kaip biologinė dukra dabar privalo pasirūpinti seniu. Tai visiškai neįtelpa iš griežtą Martos darbotvarkę. Ką daryti? Kaip keisis jų gyvenimas? O gal jo nepriimti? Situacija paveikia ir Martos bei Ralfo santykius. Apie tą seną žmogų dukra neturi nė vieno gero prisiminimo. Kaip jis elgėsi su Marta vaikystėje ir kokio elgesio sulauks dabar?
Europa vis labiau sensta, bet kokia yra senų žmonių padėtis visuomenėje? Ar tai tik seni, nereikalingi kūnai? Koks vaikų ir tėvų santykis, skriaudos ir globos ryšys?
Spektaklio kūrėjai klausia, kaip atmintis formuoja mūsų dabartį? Prisiminimai, perrašydami praeitį ima kurti naują naratyvą. Prisiminti čia lyg sužinoti. Baimės nuojauta persmelkia ne tik „Sieros magnolijų“ turinį, bet ir pjesės formą – numesdamas po vieną padriką žodį į personažų lūpas, Martinas Algusas kelia įtampą, nepasitikėjimą, nerimą.
Laura Kutkaitė. MOKYK MANE
21d. LNDT. Režisierė Laura Kutkaitė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrusi spektaklius „Sirenų tyla“ ir „Teiresijo krūtis“ pristato naują spektaklį „Mokyk mane“. Provokuojantį kūrinį apie mokyklą kurianti Kutkaitė teigia, kad teatras yra dėkinga vieta permąstyti požiūrį į švietimą. Šiame darbe kaip ir ankstesniuose, filosofinį žvilgsnį ji derina su humoru, pasitelkia socialinę kritiką, devised principu kuriamą dramaturgiją* ir tragikomiškus įvaizdžius, gimstančius improvizacijų su aktoriais metu.
Prieš pradėdama repeticijas kartu su aktoriais, Kutkaitė vyko į įvairias Lietuvos gimnazijas ir leido dieną pamokose kartu su 9-11 klasių mokiniais. Įkvėpimo kūrėjai taip pat semiasi iš mokytojų ir mokinių atsiųstų minčių bei istorijų. Jie sako, kad kiekvienas galės atpažinti savas mokyklos patirtis – tiek skaudžias, tiek pačias idiotiškiausias.
„Mokyk mane“ klausia, kokią visuomenę formuoja dabartinė mokykla? Kuo panašūs mokykla ir fabrikas? Ar galime save laikyti gamykliniais produktais? Kur brėžti ribą tarp švietimo ir indoktrinacijos? Ar mes kaip visuomenė norime įtvirtinti paklusnumo ir pavaldumo kultūrą, o gal visgi drįstame įsivaizduoti ateitį, kurioje švietimas iš tiesų išlaisvina?
„Mokyk mane“ kviečia žiūrovus kartu praleisti neįprastą „dieną mokykloje“.
Platonas. DIALOGAI
21d. LNDT. Tai jauno režisieriaus Motiejaus Ivanausko spektaklis pagal Platono užrašytas jo mokytojo Sokrato mintis ir diskusijas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktorystę neseniai baigęs Motiejus Ivanauskas sako: „Daug kas liudija, kad gyvenime dažnai svarbus yra „aukso viduriukas“. Kitaip sakant – balansas tarp dviejų priešingų polių. Tai galioja ir psichologijoje, ir politikoje, ir naujo spektaklio struktūroje. ,,Dialoguose“ dėmesį traukia tai, kad Sokrato mokymai lyg ir akivaizdžiai ragina siekti „amžinųjų vertybių-dorybių“ – išminties, saiko, valios ugdymo – tačiau tuo pat metu jaučiama „laisva“ antikinės Graikijos atmosfera, ironiškas Sokrato požiūris į save, pašnekovus ir į paties pasiūlomus pamąstymus. Tai iš karto nuteikia palankiai, nes Sokratas nelaiko savęs visažiniu, o tiesiog iškelia į paviršių tam tikras problemas, kurios tada visiems pasidaro akivaizdžios.“
Sokratas – pagrindinis „Dialogų“ veikėjas, kurį vaidins Vytautas Anužis – savo amžininkams tiesmukai sakydavo, ką mano apie juos ir jų poelgius, o savo samprotavimus pagrįsdavo tvirtais argumentais taip, kad pašnekovai dažnai likdavo nusivylę, nes suprasdavo, kad nebegali paprieštarauti. Visgi, Motiejus Ivanauskas sako, kad dabar tikrai nesinori kurti pamokančio kūrinio, naudojant Sokrato išmintį kaip tiesos etaloną (tam greičiausiai nepritartų ir pats Sokratas, ne kartą sakęs: „žinau, kad nieko nežinau“). Daug paveikesnis atrodo principas, kai epizodai tiesiog paleidžiami „sklandyti“ tarp žiūrovų, paliekant galimybę pasijuokti, prieštarauti, galbūt – sutikti.
„Dialogų“ forma ypač paranki teatre. Kaip žinia, Sokratas, kalbėdamas su žmonėmis, užduodavo tikslius klausimus, kurie nuvesdavo prie to, kad pašnekovas akivaizdžiai pamatydavo, jog prieštarauja pats sau ir turėdavo pripažinti buvęs neteisus. Šiek tiek archajiška šių dialogų maniera gal ir skamba egzotiškai, tačiau tai suteikia galimybę įžvelgti, o įžvelgus – paryškinti komiškąją Sokrato pasikalbėjimų pusę.
SKAITYMAI REGIONUOSE: Sigito Gedos poezijos skaitymai
22 d. Jašiūnų dvaro sodybos rūmai. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pastaraisiais metais ieško būdų stiprinti ryšį su žiūrovais visoje Lietuvoje. Viena iš tokių iniciatyvų tapo lietuvių literatūros skaitymai regionuose – nemokami renginiai, kuriuose teatro aktoriai pristato pačių pasirinktų lietuvių autorių kūrybą. Šie susitikimai vyksta miesteliuose ir gyvenvietėse, kur ne visada yra galimybių parodyti spektaklius, tačiau galima sukurti gyvą susitikimą su literatūra ir profesionaliais scenos menininkais.
Vieno ryškiausių Lietuvos poetų ir kultūros veikėjų – Sigito Gedos (1943 – 2008) poezija, kaip ir jos autorius – išraiškinga, įsimenanti ir galinti plačiausiomis temomis kalbėtis su įvairiausiais žmonėmis. Keliaudamas tarp praeities ir šiandienos, S. Geda ieškojo universalios minties ir atminties, kurioje būtų svarbios mitinės, šiuolaikinės, o kartu ir asmeninės istorijos, išliktų gyvas žmogiškasis konfliktas. Tikriausiai dėl to atrodo, jog čia kalba vis kitas žmogus, lyg pats poetas gebėtų persikūnyti į kardinaliai skirtingus personažus, suvokti jų patirtis. Tad kas kitas, jei ne aktorius gali padėti atsiskleisti šiai įvairovei?
Ne pirmą kartą skaityti S. Gedos poeziją renkasi Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Rytis Saladžius. Jo ir poeto kūrybos bendra istorija prasidėjo seniai ir brendo, keliaujant ne tik per skirtingus kūrinius, bet ir būdus jiems atskleisti. Ypatingai stiprų įspūdį aktoriui paliko jau legenda tapęs paties S. Gedos skaitymas, kurio metu savąjį eilėraštį „Teisingo žodžio malda“ jis ne perskaitė, o greičiau atliko, tokia išraiška priartėdamas prie pačios kalbos ištakų ir viešo pasirodymo, kaip ritualo, apeigų formos. Apie šį, bei kitus savo pasirinktus eilėraščius ir monologus susitikimo metu pasakos ir juos atgaivins aktorius Rytis Saladžius.
August Strindberg. DIDYSIS KELIAS
Spalio 23 d. LNDT spektaklis DIDYSIS KELIAS bus rodomas paskutinį kartą. Kviečiame atsisveikinti su spektakliu!
„Didysis kelias“ (Stora landsvägen) – paskutinė Augusto Strindbergo pjesė. Pažodinis šios dramos pavadinimas nurodo paties Strindbergo vaikystės gatvę, kuri vedė tiesiai į kapines. Neatsitiktinai paskutinė jo drama lyginama su savotišku testamentu ar teatriniu autoriaus autoportretu. Šią dramą Strindbergas vaizduoja lyg kelionę į savo atmintį, kai kiekvienoje „stotelėje“ dramos protagonistas regi savo paties personažą ir kitas alegorines pasakojimo figūras – Keleivį, Vaiką, Gundytoją ar Žudiką.
„Didysis kelias“ – tai alegorinis pasakojimas, viso dramaturgo gyvenimo minčių apibendrinimas. Strindbergo amžininkai jį kritikavo dėl kasdienės ir poetinės kalbos derinimo, nedramatiškumo. „Didysis kelias“ ryškiai išsiskyrė iš visos dramaturgo kūrybos, tačiau šis kūrinys daugelio šiandienos literatūrologų vertinamas kaip įtaigus būdas nedramatizuojant perteikti trapią emocinę ir psichologinę personažo būklę.
Molière. TARTIUFAS
30 d. LNDT. Režisierius Oskaras Koršunovas: „Tartiufas – tai šių dienų „herojus“. Tobulas prisitaikėlis, karjeristas, pragmatikas ir ištvirkėlis. Siekdamas savo tikslų šis personažas nesibaido jokių priemonių. Žinoma, spektaklyje jis neapsimetinėja šventuoliu; jis greičiau yra puikus viešųjų ryšių specialistas, gerai suprantantis, kad nėra geresnio įrankio mulkinti lengvatikius už moralę, kuria jis ciniškai manipuliuoja. Veidmainystė ir melas jam tėra įvaizdžio kūrimas, o praturtėjimas kitų sąskaita – stiprybės ir pranašumo įrodymas. Tartiufai visada išpažįsta aktualiąją „religiją“. Molière’o laikais jie buvo sulindę į Bažnyčią, sovietmečiu – į partiją, o dabar jie ten, kur Mamona: bankuose, politikoje ir t. t. Jie visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus sugeba įvilkti į gražiausių žodžių rūbą. Pasaulinė finansinė krizė – tartiufizmo pasekmė. Ši komedija šiandien ypač aktuali Lietuvoje, kur tiesiog klesti tartiufizmas.
Šiame pastatyme nesilaikau vien klasicistinių kanonų: čia yra ir tekstinių, ir veiksminių akibrokštų. Pats Molière’as diktuoja įdomias pastatymo sąlygas. Šis autorius aštrus, aktualus. Jokia pjesė pasaulyje iki šiol nėra sukėlusi tokio didelio skandalo kaip „Tartiufas“. Tai pirmas dramos kūrinys, tapęs tarptautiniu įvykiu: supriešinęs vieną iš didžiausių valstybių su įtakingiausia galia, megavalstybe – Popiežiaus rūmais. Lietuvoje tartiufizmą aš matau ne Bažnyčioje, o tarp šiuolaikinių valdininkų, šiuolaikinėje politikoje, šiuolaikiniame versle, kur labai daug kalbama gražiomis frazėmis, bet už viso to slypi korupcija. Kaip lengvai ir ciniškai manipuliuojama žmonėmis, pasitelkus propagandines viešųjų ryšių priemones... Spektaklyje tai atpažįstama. Deja, ateinanti karta nėra sąžiningesnė. Ji tiesiog geriau pasiruošusi tai manipuliacijai, kuri ypač puikiai atsiskleidė liberalų skandale. Liberalai tiesiogiai kalbėjo apie tai, kad ateina sudaužyti korupcijos, o mums pasiūlė patį didžiausią korupcijos pyragą, kurį mes dabar raikom.“
Dokumentinė drama OVALAS
30-31 d. Valstybinis Šiaulių dramos teatras. Kas yra anapus kasdienybės – ėjimo į darbą, savaitgalio ir atostogų laukimo?
Aistra, įsipareigojimai ir kiti dalykai, kuriantys gyvenimo prasmę. Tačiau kiekvienas ją atranda skirtingai.
Šiauliai tapo Lietuvos regbio sostine. Kai sakome „Šiauliai“, kalbame apie konkrečius žmones, kuriems gyvenimo prasmė buvo sportas. Kai sakome „regbis“, kalbame apie atsidavimą, užsispyrimą, pagalbą tiems, kuriems jos reikia, ir jaunų žmonių paruošimą gyvenimui.
Tačiau kurdami spektaklį klausiame: ar didelis atsidavimas nepareikalauja savo kainos? Ar pergalės ateina vien iš dorybės, o gal kompromisai neišvengiami? Ko tenka atsisakyti, norint pasiekti tikslą? Ar skauda? Ar skauda ne tik sutrankytą kūną?
Spektaklis remiasi pokalbiais su regbininkais, spaudos medžiaga ir istoriniais įvykiais.
Tai ne reportažas ir ne dokumentas. Tai drama, kurioje persišviečia tikrovė, apie kurią pokalbiuose dažnai nutylima.
Už pasidalintas istorijas, patirtį, žinias ir pagalbą kuriant „Ovalą“ dėkojame: Vaidai Pilibaitytei Sigitui Kukulskiui, Gediminui Marcišauskui, Irmantui Kukulskiui, Edmundui Ščavinskui, Deividui Taurosevičiui, Sergejui Fjodorovui, Augustui Taraliui.
