1958 m. Kauno „Lėlių“ teatre B. Lukošius pastatė O.Wildo pasaką „Infantės gyvenimas“. Po 50 užmaršties metų O.Wildas grįžta į sceną vaikams. „Raganiukės teatras“ pristato premjerinį spektaklį „Nykštukas ir Infantė“ pagal ta pačią O. Wildo pasaką.
Svarbiausia atskleisti grožį
Daugiau nei į 50 pasaulio kalbų išverstos ir gausiai skaitomos rašytojo knygos byloja apie jo kūrybos patrauklumą tiek šių dienų skaitytojui, tiek režisieriui. Tad kodėl „Raganiukės teatro“ režisierė pasirinko pasaką, kuri nėra populiari tarp mažųjų? „O.Wildo kūryba šiuolaikiniai kartai atgyja kaip sudvasinta duona“, – mąsliai atsako R. Urbonavičiūtė. Tokia kūryba nėra praradusi aktualumo, mat eskaluojamos amžinos gėrio ir grožio temos, šiandien pasislėpusios už postmodernių, vartotojiškos visuomenės iškreiptų idėjų ir kompiuteriu pieštų animacijos herojų. Vaiko vidinis pasaulis nepaveiktas pilkos realybės, jame galima ugdyti estetinį gražaus ir gero pasaulio pajautimą, atskleisti klasikinės muzikos, skambančios spektaklyje, grožį. L.V.Beethovenas, G.Bizetas W.A.Mozartas, J.Brahmsas. Kad mažasis klausytojas susipažintų su sielos melodijomis.
Nykštuką atrado gatvėje
Muzikiniame spektaklyje „Nykštukas ir Infantė“ rutuliojama klasikinė kupriuko ir gražuolės tema. Ispanijos princesė Infantė – išpuikusi, tuštybės kupina, tačiau nuostabiai graži mergaitė. Nykštukas – bjaurus, kuprotas, tačiau geras ir itin taurus. Tai – graži pasaką apie gerumą, kurioje slepiasi stiprus vidinis moralas ir nestandartiniai režisierės sprendimai.
R.Urbonavičiūtė ilgai klaidžiojo vidiniuose apmąstymuose, svarstydama, kaip kupriuką, visų žinomą Kvazimodo iš „Paryžiaus katedros“ vardu, veikiamą fizinės ir dvasinės meilės instinktų, išgryninti, ištaurinti, koks tai turėtų būti veikėjas, kad jame liktų tik tyrumas ir gerumas, kad už bjaurios ir atgrasios išvaizdos slėptųsi nesugadinta, meilės instinktų moteriai nepaveikta siela. Ir štai gatvėje, ant žemės režisierė pamatė varganą ir aplamdytą piešinį, iš kurio žvelgė.. jis, Nykštukas. Toks, kokio R.Urbonavičiūtė ieškojo savo mintyse ir apmąstymuose. Nežinomo autoriaus ir benamis Nykštukas, į kurį persikūnija aktorius Linas Barauskas, iš gatvės užlipo tiesiai ant scenos atlikti pagrindinio spektaklio vaidmens. Nejučia peršasi mintis , kad pats likimą kupriuką atsiuntė iš gatvės, idant jis būtų toks, koks yra – atgrasiai bjaurus ir besąlygiškai geras. R.Urbonavičiūtė juokaudama pasakoja, kad, norėdama sukurti preciziško kupriuko Nykštuko personažą, siuvėjai liepė nužeminti net Nykštuko kelnių klyną...
Tai, kas nematoma, prikausto dėmesį
O.Wildas ypatingas dėl itin subtilaus santykio su pasauliu, kurį per meną reikia išgryninti, ištobulinti iki vaiko tyrumo sielos. Todėl nestebina, kad menininkas rašė pasakas vaikams. Tik jose galėjo kurti pasaulį, kuris nėra pažeistas žiaurios realybės, suvirpina siela savo vaikišku tyrumu ir natūraliu grožiu. Jautrus pasaulio potyris atskleidžiamas ir spektaklyje. „Povo plunksnoje Infantė pamato savo gražų, bet sustabarėjusį veidą. Ji pakeičia kaukę ir tas grožis lieka sustingęs amžinoje vienatvėje ir dvasiniame šaltyje“, – pasakoja režisierė apie spektaklio subtilybes. Emocija ir mintis skleidžiasi per tai, kas nematoma, bet girdima ir jaučiama. Anot R.Urbonavičiūtės, tai, ko negalima apčiuopti, labiausiai jaudina ir palieka didžiausią įspūdį. Ir tai yra spektaklio vidinė energija, besislepianti už gražių kostiumų ir dekoracijų, už koridos scenų ir „Toro bravo“ šūksnių, už kaukių, lėlių ir jų vėlių.
„Mes turim širdį“
Spektaklio pabaigoje Ispanijos princesei teigiant „Aš esu pati gražiausia“, vaikai šaukia „Ne“. Infantei teigiant publikai „Su manim bendrauja tik tie, kurie neturi širdies“, vaikai vėl šaukia „Mes turim širdį“. O.Wildas būtų patenkintas. Jo tikslas gyvenimui suteikti kuo daugiau gėrio ir dvasinio grožio išsipildo kiekvieną kartą nuskambant paskustiniems spektaklio akordams.
Atlikėja Rasa Strauzaitė, atliekanti Infantės vaidmenį, šypsodamasi pasakojo: „Sėdėjau aš, Infantė, ant kėdės pirmoje eilėje, o iš šonų susėdę vaikai sako: „Eik iš čia“. Vaikai suvokia ir grožį, ir tai, kad grožis nieko vertas, kai už jo slypi blogis ir pyktis.
