Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 10 05, 22:47

Palangoje - audiovizualinis projektas „Mončys pasitinka Meką“

Trečiadienį Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje atsidarė audiovizualinis projektas „Mončys pasitinka Meką“. Du pamečiui gimę, panašų profesinį likimą patyrę pasaulinio garso kūrėjai, niekada nebuvo gyvai susitikę. Tačiau abu visą gyvenimą jautė stiprų ryšį su Lietuva, jos kalba ir tradicijoms, rašoma kūrybinės asociacijos „Žuvies akis“ pranešime žiniasklaidai.
Projektas „Mončys pasitinka Meką“
Projektas „Mončys pasitinka Meką“ / Donato Bielkausko nuotr.

Šiuo projektu sugrįžtama ten, iš kur abu kūrėjai buvo kilę, siekiant paliudyti ištakų svarbą kūrėjui ir keliolikai minučių panirti į Antano Mončio ir Jono Meko pažinti.

Projekto idėja gimė, sekant dviejų Lietuvai itin svarbių, bet skirtingai išeivijoje save realizavusių menininkų – Antano Mončio (1921 06 08 Mančiai, Kretingos raj. – 1993 07 10 Paryžius) ir Jono Meko (1922 12 24 Semeniškiai, Biržų raj. – 2019 01 23 Niujorkas) pernai bei šiemet minimus gimimo šimtmečius. Abu kilę iš lietuviško kaimo ir išvykę gyventi užsienin, kur ryškiausiai išsiskleidė jų kūrybiniai ir profesiniai ieškojimai. Vienas Paryžiuje, kitas Niujorke tapo reprezentatyviais pasaulinės meno mekos atstovais, tačiau iš vaikystės atsineštas sąlytis su lietuvišku gamtovaizdžiu, kalba, tradicijomis stipriai įtakojo abiejų menininkų kūrybinį kelią. Ši lietuviškoji dviejų asmenybių bendrystė ir yra projekto pamatas.

Donato Bielkausko nuotr./Projektas „Mončys pasitinka Meką“
Donato Bielkausko nuotr./Projektas „Mončys pasitinka Meką“

Projekto autoriai – garso menininkas Donatas Bielkauskas ir menotyrininkė Goda Giedraitytė. Dar prieš dešimtmetį D.Bielkauskas ėmėsi garsinti Antano Mončio švilpius. Unikalūs terakotiniai objektai, ataidintys lietuviškų švilpukų tradicija, leidžia išgauti ne vieną pratisą ir monotonišką garsą, bet – visą jų gamą.

Anot Loretos Turauskaitės, A.Mončio dukterėčios, švilpių idėją A.Mončiui padiktavo jo paties „vaikystės prisiminimai, kaip tėvas važiuodavo į turgų ir lauktuvių visuomet parveždavo po švilpuką. Dirbo prie švilpių užsispyrusiai, pykdamas ant savęs, kad neišeina išgauti garsų gamos. Pyko, kad jis, skulptorius, užstrigo, o paprasti molį minkantys kaimo amatininkai „perkandę“ garsų paslaptis. Visą save – gebėjimus, išmonę ir talentą, būdamas jau brandus 50-metį perkopęs menininkas, atidavė švilpiams“. Kūrėjo D.Bielkausko pokalbis su A.Mončio švilpių palikimu išsiskleidė į CD (6 perleidimai) ir vinilinę plokštelę.

Šiemet D.Bielkauskas imasi naujo iššūkio – audiovizualinio projekto, pakviesiančio du niekada gyvai nesimačiusius menininkus į susitikimą parodinėje erdvėje. Projektą sudaro dvi dalys: vizualinė ir garsinė. Vaizdiniu projekto pagrindu tampa jau neišlikusių abiejų menininkų tėviškių – Mančių ir Semeniškių kaimų – dabarties gamtovaizdžiai. Jų ramią ir solidžią tylą skrodžia gaudžiančių Paryžiaus ir Niujorko megapolių triukšmas. Miestai, kuriuose Antanas ir Jonas praleido didžiausią savo gyvenimo dalį ir kaimai, kuriuose gimė, augo ir visąlaik svajojo sugrįžti – atgulti amžinojo poilsio... Projekto garso turinį sudaro A.Mončio švilpių garsai ir J.Meko eilės iš autorinio rinkinio „Semeniškių idilės“, papildyti D.Bielkausko surinktais aplinkos garsais iš menininkų gimtinių.

Audiovizualinio projekto raiškai pasirinktas minimalistinis sprendinys – taip, kaip ir kūrė Antanas su Jonu – tiesiog atvaizduodami juos supusią aplinką. Filmavimas reflektuoja J.Meko eksploatuotą judančio vaizdo estetiką. Nesiekta iš naujo pristatyti autorių kūrybos ar ją naujai interpretuoti. Norėtasi pažvelgti tolyn, ten, kur anot Jono Meko „....ilgom kartom nuvaikščioti laukai ir įsispaudę dirvos, kiekviena žemės pėda kalba ir kvėpuoja dar tėvais. (...) Ir kai ir mes išeisim, kiti sėdės ant mėlynų palaukės akmenų, šienaus užžėlusias lankas ir ars atokalnes“. Per švilpio garsą, per lietuvišką žodį rugių laukais ateiti ir išeiti... susitinkant...

„J.Meko „Semeniškių idilės“ yra bene pirmasis ir originaliausias dokumentinės poezijos paminklas, skirtas išsaugoti atsiminimą apie gimtąją vietą – Semeniškių vienkiemį. Eilėraščių kalbantysis atsisako racionaliai ir logiškai aiškinti savo prieraišumą Semeniškiams – fiksuojamas prigimtinis žmogaus ir gimtosios vietos ryšys. (...) Idilių subjektas patiria meilę Semeniškiams iš minties, o ne jausmą iš meilės. Subjektas supranta, kad Semeniškiai yra laikina vieta, todėl poetinio kalbėjimo prasmė – užfiksuoti, lyg dokumentinio kino kadruose išsaugoti tai, kas nyksta. Kalbėjimo konkretumas kuria atsakomybę už vietą, kurioje esama. Subjektui gamta yra ne jausmų, impresijų šaltinis, o savaime vertinga patirtis.“

Projekto idėja gimė, sekant dviejų Lietuvai itin svarbių, bet skirtingai išeivijoje save realizavusių menininkų – Antano Mončio (1921-06-08 Mančiai, Kretingos raj. – 1993-07-10 Paryžius) ir Jono Meko (1922 12 24 Semeniškiai, Biržų raj. - 2019 01 23 Niujorkas) pernai bei šiemet minimus gimimo šimtmečius. Abu kilę iš lietuviško kaimo ir išvykę gyventi užsienin, kur ryškiausiai išsiskleidė jų kūrybiniai ir profesiniai ieškojimai. Vienas Paryžiuje, kitas Niujorke tapo reprezentatyviais pasaulinės meno mekos atstovais, tačiau iš vaikystės atsineštas sąlytis su lietuvišku gamtovaizdžiu, kalba, tradicijomis stipriai įtakojo abiejų menininkų kūrybinį kelią. Ši lietuviškoji dviejų asmenybių bendrystė ir yra projekto pamatas.

Projekto autoriai – garso menininkas Donatas Bielkauskas ir menotyrininkė Goda Giedraitytė. Dar prieš dešimtmetį D. Bielkauskas ėmėsi garsinti Antano Mončio švilpius. Unikalūs terakotiniai objektai, ataidintys lietuviškų švilpukų tradicija, leidžia išgauti ne vieną pratisą ir monotonišką garsą, bet – visą jų gamą. Anot Loretos Turauskaitės, A. Mončio dukterėčios, švilpių idėją A. Mončiui padiktavo jo paties „vaikystės prisiminimai, kaip tėvas važiuodavo į turgų ir lauktuvių visuomet parveždavo po švilpuką. Dirbo prie švilpių užsispyrusiai, pykdamas ant savęs, kad neišeina išgauti garsų gamos. Pyko, kad jis, skulptorius, užstrigo, o paprasti molį minkantys kaimo amatininkai „perkandę“ garsų paslaptis. Visą save – gebėjimus, išmonę ir talentą, būdamas jau brandus 50-metį perkopęs menininkas, atidavė švilpiams“. Kūrėjo D. Bielkausko pokalbis su A. Mončio švilpių palikimu išsiskleidė į CD (6 perleidimai) ir vinilinę plokštelę.

Šiemet D. Bielkauskas imasi naujo iššūkio – audiovizualinio projekto, pakviesiančio du niekada gyvai nesimačiusius menininkus į susitikimą parodinėje erdvėje. Projektą sudaro dvi dalys: vizualinė ir garsinė. Vaizdiniu projekto pagrindu tampa jau neišlikusių abiejų menininkų tėviškių – Mančių ir Semeniškių kaimų – dabarties gamtovaizdžiai. Jų ramią ir solidžią tylą skrodžia gaudžiančių Paryžiaus ir Niujorko megapolių triukšmas. Miestai, kuriuose Antanas ir Jonas praleido didžiausią savo gyvenimo dalį ir kaimai, kuriuose gimė, augo ir visąlaik svajojo sugrįžti – atgulti amžinojo poilsio... Projekto garso turinį sudaro A. Mončio švilpių garsai ir J. Meko eilės iš autorinio rinkinio „Semeniškių idilės“, papildyti D. Bielkausko surinktais aplinkos garsais iš menininkų gimtinių.

Audiovizualinio projekto raiškai pasirinktas minimalistinis sprendinys – taip, kaip ir kūrė Antanas su Jonu – tiesiog atvaizduodami juos supusią aplinką. Filmavimas reflektuoja J. Meko eksploatuotą judančio vaizdo estetiką. Nesiekta iš naujo pristatyti autorių kūrybos ar ją naujai interpretuoti. Norėtasi pažvelgti tolyn, ten, kur anot Jono Meko „....ilgom kartom nuvaikščioti laukai ir įsispaudę dirvos, kiekviena žemės pėda kalba ir kvėpuoja dar tėvais. (...) Ir kai ir mes išeisim, kiti sėdės ant mėlynų palaukės akmenų, šienaus užžėlusias lankas ir ars atokalnes“. Per švilpio garsą, per lietuvišką žodį rugių laukais ateiti ir išeiti... susitinkant...

„J. Meko „Semeniškių idilės“ yra bene pirmasis ir originaliausias dokumentinės poezijos paminklas, skirtas išsaugoti atsiminimą apie gimtąją vietą – Semeniškių vienkiemį. Eilėraščių kalbantysis atsisako racionaliai ir logiškai aiškinti savo prieraišumą Semeniškiams – fiksuojamas prigimtinis žmogaus ir gimtosios vietos ryšys. (...) Idilių subjektas patiria meilę Semeniškiams iš minties, o ne jausmą iš meilės. Subjektas supranta, kad Semeniškiai yra laikina vieta, todėl poetinio kalbėjimo prasmė – užfiksuoti, lyg dokumentinio kino kadruose išsaugoti tai, kas nyksta. Kalbėjimo konkretumas kuria atsakomybę už vietą, kurioje esama. Subjektui gamta yra ne jausmų, impresijų šaltinis, o savaime vertinga patirtis.“ (iš Čičelis, R. Jono Meko poezijos filotopija (rinkinys „Semeniškių idilės“), Česlovo Milošo skaitymai Nr. 5, ISSN 2029-8692, ps. 118-124).

Projektas įgyvendinamas kartu su partneriais: Antano Mončio namais-muziejumi Palangoje ir Biržų raj. savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centru.

Projektas įgyvendinamas kartu su partneriais: Antano Mončio namais-muziejumi Palangoje ir Biržų raj. savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centru.

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą