Šis unikalus kompozitorius, nugyvenęs turtingą ir šlovingą kūrybinį gyvenimą, senatvėje tapo niekam nereikalingu skurdžiumi: muzikiniai skoniai pasikeitė, jo „senamadiški“ koncertai niekam neberūpėjo. Tad jis dar būdamas gyvas nugrimzdo į užmarštį bemaž dviems šimtams metų...
Tiktai įsibėgėjus XX amžiui laimingas atsitiktinumas išplėšė Vivaldžio vardą iš nebylystės – Fricas Kreisleris, sukūręs koncertą smuikui ir orkestrui Vivaldžio stiliumi bei pristatęs jį visuomenei tarytum savo kūrinį, sukėlė tam tikro smalsumo bangą: „kas gi tas naujasis-senasis meistras Vivaldis?“.
Smalsumas ilgainiui pavirto domėjimusi, studijomis, užmirštų kūrinių prikėlimais koncertuose, įrašais, aranžuotėmis, stilizacijomis... Vivaldžio muzika labiausiai reprezentuoja Baroko epochą kartu su Bacho ir Hendelio, o „Metų laikai“ šiandien – ne tik privalomas melomano fonotekos atributas, bet ir vienas mėgstamiausių mobiliojo telefono skambučio tonų... Tačiau tai dar ne viskas.
Iki tų laikų, kai virtuoziškasis Kreisleris savo akibrokštu priminė pasauliui apie fenomenalų italų maestro, buvo tiesiog žinoma, kad gyveno toks kompozitorius ir paliko saują šaunių partitūrų. Bet 1926 metais Pjedmonto vienuolyne buvo atrastas kelių šimtų religinių bei pasaulietinių kompozicijų lobis – stulbinamas pasakiškai produktyvaus, milžiniškų pajėgumų kūrėjo egzistavimo paliudijimas. Nuo to laiko iki pat mūsų dienų tai šen, tai ten – seniai bejudintuose bibliotekos archyvuose vis dar atrandami Vivaldžio ranka prirašyti natų puslapiai. Ir tikriausiai netgi atlikus visus opusus, tvarkingai sudėjus juos į katalogus bei kartotekas, ateities kartos paveldėtų atvirą klausimą: „O kiek jų dar glūdi neatvertuose senoviniuose stalčiuose?“
Šv. Kristoforo kamerinis orkestras visuomet su dideliu užsidegimu neria į Vivaldžio muziką: kiekviename koncerte ji subtiliai spindi vis kitokiu atspalviu, intriguoja kitokiu ornamentikos žaismu bei virtuoziškumo energija... Orkestrui talkins jauni solistai – Povilas Bingelis (fagotas) ir Simona Venslovaitė (smuikas), o tai puikiai atliepia Vivaldžio muzikos dvasią. Juk jos virtuoziškumas – veržlios sielos polėkis, lėtųjų dalių lyrizmas – svajų, sapnų pasaulis. Ir jeigu yra pasaulyje muzika, kuri gieda amžiną jaunystę, ji sukurta Antonijaus Vivaldžio.
„Gloria“, kurią orkestras atliks kartu su choru „Jauna muzika“ – retas, bet svarbus priminimas, jog Antonijus Vivaldis buvo šventos muzikos kūrėjas, dvasininkas (vadintas „raudonuoju kunigu“ dėl ryškiai oranžinės plaukų kupetos), tad jo religiniai kūriniai sudaro reikšmingą, nors ir mažiau akcentuojamą kūrybos dalį. Šiuo šlovinamuoju himnu tebūnie pasveikintas ne tik Kūrėjas, kuriam šiuos garsus paskyrė kompozitorius, bet ir pati muzika, jos neišsenkama begalybė, teikianti nesibaigiantį džiaugsmą klausytojams savo tyra versme.
