Žiauriai gražūs romansai tai toks specifinis dainuojamosios kūrybos žanras, labai išpopuliarėjęs nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje (1919-1939), kai miestuose, bei kaimuose atsirado radijas ir jo dėka – restoranuose, vakarėliuose bei užstalėse – ėmė plisti romansų dainavimo tradicija. Dažniausiai tai būdavo iš kitų kalbų versti bei lietuviškoms situacijoms pritaikyti itališki, rusiški ar čigoniški romansai. Tačiau tuo pat metu sparčiai buvo kuriami ir savi, lietuviški žiaurieji romansai, neretai palydimi aštrių egzotiškų prieskonių, nuožmių leopardų, tragiškos meilės, nukirstų galvų…
Vytauto V.Landsbergio lūpomis dainuojami romansai – kupini žavaus naivumo, sentimentalumo, aistringumo kūriniai. Daugumoje jų dominuoja fatališkos neištikimybės ar nelaimingos meilės istorijos, pasibaigiančios kruvinomis dramomis. Savo atsiradimo laikotarpyje šie romansai buvo dainuojami ir klausytojų priimami labai rimtai – kaip nūnai indų filmai ar meksikiečių melodramos. Tačiau laikui bėgant jų tekstai įgijo ir visiškai kitą, kūrėjų nenumatytą prasmę juose išsigrynino juodasis humoras, absurdas, ironija tai jausmai, kurių droviam, šiaurietiškam lietuviškam mentalitetui niekad nebus per daug. „O tai ir yra žiauriuose romansuose – kai nebesupranti, ar verkti, ar juoktis“ – sako V.V.Landsbergis.
