„Siekiame parodyti ir apmąstyti prasilenkiančias ir besikertančias LGBT* žmonių patirties kreives. Pasakojame istorijas, gimusias iš skirtingų gyvenimų ir keičiančias mūsų mąstymą apie tai, kas esame ir kas galime būti“, – taip festivalį pristato jo organizatoriai. Kaip per savo gyvavimo laikotarpį pasikeitė „Kreivės“ ir kas jų lankytojų laukia šiemet?
„Kreivių“ kryptys: programa, auditorija, erdvės
„Turbūt ilgiausiai užtruko savo tapatybės atradimas, – paklausus, kas pasikeitė per šešerius festivalio organizavimo metus, sako vienas jo rengėjų Augustas Čičelis, – kiekvienais metais festivalis truputį keičiasi – tai priklauso nuo žmonių, kurie prisijungia. Festivalis jo organizatoriams nėra pagrindinė veikla, tai daugiau idėjinė, mums asmeniškai svarbi iniciatyva.“
Pasak A.Čičelio, didžiąją dalį auditorijos sudaro LGBT bendruomenė: „Tačiau į auditoriją mes žiūrime kiek plačiau – tai yra ne tik LGBT žmonės, bet ir visi žmonės, kurie yra su jais susiję, kuriems įdomūs bei svarbūs su LGBT susiję klausimai. Nemažą auditorijos dalį sudaro ir kino bendruomenė, ypač tuomet, kai pristatome retrospektyvas“, – kalbėjo A.Čičelis.
Nors festivalį papildo ir kiti renginiai, vis tik didžiausias dėmesys, pasak organizatorių, čia yra skiriamas kinui. Pasiteiravus, kokie yra kino programos sudarymo principai, A.Čičelis teigė: „Kadangi pastaruoju metu kituose lietuviškuose festivaliuose taip pat yra nemažai LGBT kino, vienas iš mūsų kriterijų yra bandymas ieškoti kokybiško kino jaunų kūrėjų tarpe. Pasitaiko, kad tie filmai būna rodyti ir kituose festivaliuose, bet vis labiau stengiamės filmus „išieškoti“. „Kreivėse“ galima pamatyti filmų, kurie kol kas nėra ypač garsiai nuskambėję ir plačiai pristatyti. Norime Lietuvoje parodyti tai, kas yra mažiau pažįstama ar sunkiau atrandama.
Aišku, mums yra svarbi filmo tema, bet į šį aspektą žiūrime plačiai. Parenkam filmus skirtingoms bendruomenėms ir filmus, kurie kalba skirtingomis toms bendruomenėms aktualiomis temomis. Taip pat atkreipiam dėmesį, kokiomis temomis filmų yra mažiau, ir kaip tik siekiam atrasti kokybiškus produktus būtent tomis temomis. Pvz., filmų apie moterų patirtis, nagrinėjančių translytiškumo, interseksualumo temas ir pan.“
Per šešerius metus išsigrynino ir festivalio erdvės: „Kai pradėjome organizuoti festivalį, atrodė, jog galbūt reikia vis plėstis, augti. Buvo metų, kai festivalį bandėm ir kitose erdvėse organizuoti, bet galiausiai apsiribojame pagrindine kino erdve, kuria tampa kino teatras „Skalvija“ – ji yra jauki ir tuo pačiu alternatyvi, kas mums yra labai priimtina – ir keliomis erdvėmis kitoms veikloms, pvz. parodoms ar kūrybos skaitymams.“
Ar „Kreivės“ neplanuoja keltis į kitus Lietuvos miestus, kur queer bendruomenė ir kultūra susilaukia mažiau dėmesio?
„Esame turėję metų, kai filmus rodėme ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje bei Šiauliuose. Tačiau visa tai atsiremia į resursus. Kadangi didžioji dalis festivalio organizatorių yra iš Vilniaus, tai nėra paprasta, bet bandymų yra ir tą poreikį mes suprantame. Pavyzdžiui, kitais metais planuojame daugiau bendradarbiauti su Kauno menininkų namais, su kuriais jau dirbome šiemet. Jei kituose miestuose atsiranda žmonės, kurie yra tiek užsidegę kinu, kiek mes patys, mielai bendradarbiaujame“, – sakė A.Čičelis.
Šių metų „Kreivėse“ – B.Hammer retrospektyva ir konkursinė programa
Kaip teigia Augustas Čičelis, vienu svarbiausių šių metų programos akcentų taps eksperimentinio kino kūrėjos Barbaros Hammer retrospektyva ir kūrybos pristatymas.
„B.Hammer buvo avangardinio kino atstovė, laikoma viena iš lesbiečių kino pradininkių. Šiemet būtume šventę jos aštuoniasdešimtmetį, tačiau ji jo nesulaukė – B.Hammer mirė šių metų kovą“, – taip iki pat gyvenimo pabaigos kūrusią menininkę pristato A.Čičelis.
„Kreivių“ žiūrovai turės galimybę išvysti du B.Hammer ilgametražius filmus. Pirmąjį režisierės ilgo metro darbą, filmą „Nitratiniai bučiniai“, pasirodžiusį 1993-aisiais, kuriame dokumentika pinama su archyvine medžiaga ir ištraukomis iš 1933-ųjų metų filmo „Sklypas Sodomoje“, laikomu pirmuoju JAV sukurtu queer filmu. Programoje pristatomos ir 1996 m. sukurtos „Švelnios fikcijos“, kuriose autorė pasakoja apie savo vaikystę imigrantų iš Ukrainos šeimoje.
Festivalio programoje taip pat rodomi trys ankstyvieji trumpametražiai B.Hammer filmai: „Barbara Ward niekad nemirs“ (1968), „Dyketaktics“ (1974) ir „Superdyke susitinka Madame X“ (1975).
Paskaitą apie B.Hammer kūrybą skaitys kino tyrinėtoja Natalija Arlauskaitė.
A.Čičelis atkreipia dėmesį ir į jau trečius metus organizuojamą konkursinę programą: „Renkamės trumpo metro filmus, nes mums labai svarbu paremti jaunus, neatrastus LGBT kino kūrėjus. Trumpametražiai filmai dažnai būna pirmieji režisierių bandymai arba pirmosios sėkmės istorijos. Dėl to skiriame daug jėgų, kad atrinktume kelioliką filmų, kurie dalyvauja konkursinėje programoje. Peržiūrime kelis šimtus darbų, todėl manome, kad sudaryta programa neblogai atspindi, kas vyksta jaunų LGBT kino kūrėjų veikloje.“
Pristatydamas programą, A.Čičelis teigė, jog komanda kasmet mėgina atrasti aktualią temą – ne išimtis yra ir šie metai: „Pagalvojome, kad šiandien skiriama mažai dėmesio interseksualumui. Man atrodo, ir pačioje LGBT bendruomenėje dar mažai žinoma apie interseksualumą – norėjom rasti apie tai kalbantį filmą. Juo tapo dokumentinis darbas „Nei Ieva, nei Adomas. Interseksuali istorija“. Po jo laukia diskusija su filmo heroje.“
A.Čičelis atkreipė dėmesį į dar vieną dokumentinį filmą – „Kai porno mus išskirs“ (rež. Jorge Pelicano). „Tai labai asmeniškas pasakojimas apie tai, kaip priimti savo vaiką – mama sužino, jog jos vaikas yra ne tik homoseksualus, bet ir porno aktorius“, – sako festivalio organizatorius.
Programoje tai pat pristatomi ilgametražiai vaidybiniai filmai „Peilis į širdį“ (rež. Yann Gonzalez), „Cola de Mono“ (rež. Alberto Fuguet), „Jonas“ (rež. Christophe Charrier), „Mama + mama” (rež. Karole Di Tommaso), „Oras“ (rež. Anatol Schuster). „Kreivėse“ vyks ir trumpametražių filmų peržiūros, kūrybos skaitymai.
