90-ties minučių konceptualaus šokio kūrinys vaizdais tarsi siūlų gijomis audė tableau vivant, gyvuosius paveikslus, pasakojančius apie apie žmogaus kūno materialumą, apie kūną kaip mikropasaulį, socialinį reiškinį, parduodamą prekę, naikintiną objektą, vaizduotės šaltinį, pradinį pažinimo elementą, kūną kaip erdvės matavimo vienetas ir kitas panašias kitas temas.
Spektaklis buvo vizualiai įtraukiantis, jame gausu įsimintinų scenų. Viena jų pasitaikė pačioje spektaklio pradžioje, kuomet būrys pusnuogių šokėjų išniro iš už didelės stiklo sienos ir ėmė itin lėtai šliaužti, rangytis, liestis erdvėje tarsi kokios aptingusios besvorės, bestuburės bakterijos joms palankioje terpėje. Prieš porą dienų Vilniaus meno mugėje sutikta Latvijos menininkė pasakojo skaičiusi kažkokio japono teoriją, kad žmonija yra kaip virusas, kurio pagrindinis funkcija yra nuolatinė plėtra ir adaptacija, prisitaikymas prie net pačių nepalankiausių sąlygų. Stebint kaip S.Waltz šokėjai skaido erdvę dalimis judėdami grandine, formuodami statiškas tiesias linijas, puslankius, kampainius, kaip organiškai užpildo visą sceną, japono idėjos atrodė labai įtikinamos.
Kitas giliai įsirėžęs epizodas buvo obsesinių kompulsinių sutrikimų iškrova. Kairiajame scenos priešakyje pusnuogė moteris šliauždama ir vartydamasi ardė plokštėmis suklotas grindis iš po kurių ryškiai švietė raudonas kaip kraujas kilimas. Tuo metu beveik fiziškai buvo galima jausti kažkokį neapibrėžtą gyvį besiraitant po oda. Dešinėje kita mergina garsiai ir skubėdama skaičiavo savo plaukus, kairėje vyras mojavo žvejybine meškere, dešinėje kažkas rėkavo, nuo scenos gilumoje esančios vertikalios sienos iš viršaus žemyn ėmė leistis žmogus su slidėmis, o apačioje grupelė skubiai kreida rašė tekstą, kažkas pasiutusiai juokėsi. Vienu metu vyko daug įvairiausio veiksmo, kurio bendrasis vardiklis buvo obsesinė koncentracija į save, į atliekamą veiksmą, aplinkinių ignoravimas ir net nematymas. Piršosi mintis, kad visi žmonių veiksmai, pomėgiai, laisvalaikio leidimo būdai labai lengvai gali virsti obsesiniais sutrikimais, jei tik prarandamas santykis su aplinka ir didesnis vaizdas.
Įdomu dar ir tai, kad spektaklis „Kūnai“ neturėjo emocinės įkrovos. Nuogi ar pusnuogiai kūnai nespinduliavo seksualinių poreikių, nuogų kūnų sąveika neperteikė nejaukumo, nepatogumo, sugriebimas už odos perkeliant partnerį neatrodė nepakenčiamai skausmingas. Kai kurie elementai kėlė lengvą šypseną, pavyzdžiui, kuomet pasakojama istorija buvo papildoma kūno dalių rodymu, tačiau šios neatitiko žodžiais išsakomų dalių, tačiau niekas pilnais plaučiais nesikvatojo. Kuriant holokausto vaizdinius nebuvo stiprios žiaurumo, liūdesio, tragedijos nuotaikos. Spektaklis neperteikė konkrečių jausmų nieko neteigė, neįrodinėjo, neauklėjo – jis tik sudarė terpę savoms interpretacijoms.
Norėtųsi tikėtis, kad „Sasha Waltz & Guests“ trupės spektaklio „Kūnai“ pasirodymas Vilniuje atvers naują šiuolaikinio šokio Lietuvoje puslapį. Pasaulinio pripažinimo sulaukusios trupės atvežimas buvo rizikingas tiek finansiškai, tiek socialiniu atžvilgiu. Buvo įdomu sužinoti kaip publika, neturėdama ilgametės patirties susikuriant akis į akį su šiuolaikinio šokio formomis bei fiziniu nuogumu scenoje, priims ir įvertins tokį kūrinį. Tačiau plojimams pamažu virtus ovacijomis, visi lengviau atsikvėpė, o skeptikai įsitikino, kad ir Lietuvoje egzistuoja šiuolaikiniam šokiui imli publika.
