Parodoje – tik nedidelė Jonavoje gyvenančios ir kuriančios tautodailininkės E.Pečiurienės sukurtų riešinių dalis. Prieš penkerius metus susidomėjusi riešinėmis, jų autorė sako numezgusi jau per šešis šimtus.
„Tai nėra paprasta, darbas gan sunkus. Pavargsta ir akys, ir pečiai, kai visą laiką pasilenkus būni. Bet tas nuovargis malonus“, – teigė tautodailininkė E.Pečiurienė.
Sunkiausia, pasak tautodailininkės, – suverti margaspalvius karoliukus, nes suklydus pradingsta visas riešinės grožis. Karoliukais tviskantys mezginiai stebina ne tik spalvomis, bet ir raštų įvairove.
„Man padeda sūnus. Mes abu tuo domimės, ieškome schemų senovinėse lietuviškose knygose, jas persipiešiame ir pridedame spalvų“, – pasakojo tautodailininkė.
E.Pečiurienės numegztos riešinės laikomos tautinio paveldo pavyzdžiais.
Riešinės ,kaip garderobo dalis, Lietuvoje ypač buvo populiarios XIX–XX amžiuje.
„Būdavo jos ne tokios puošnios ir be karoliukų mezgamos, tiesiog iš siūlų galiukų, skirtos kasdienai, kad šildytų. Moterys jas nešiodavo sirgdamos įvairiomis sąnarių ligomis, nes vilna šildydavo ranką ir padėdavo esančiam negalavimui“, – sakė Klaipėdos etnokultūros centro vyr. specialistė Irena Armonienė.
Vėliau riešines pakeitė pirštinės ilgais riešais. Jos nyko, kol galų gale atsidūrė tik muziejų fonduose. 2006-aisiais Irenai Filomenai Juškienei išleidus knygą, kurioje sudėtos muziejuose esančių riešinių kopijos ir jų schemos, šis lietuvių tautinio kostiumo elementas prisikėlė naujam gyvenimui. Dabar riešinės nešiojamos kaip puošiantis ir šiltas madingas aksesuaras.
