Parodos ašis – prasmės ilgesys, kylantis iš gausios ir fragmentiškos vizualinės bei informacinės aplinkos. Menininkas reflektuoja, kaip šiuolaikinėje medijų erdvėje reikšmės gimsta iš socialinių tinklų srautų, animacijos, spaudos, televizijos trikdžių, istorinių nuotraukų ir kolektyvinės atminties nuotrupų. „Šiame kontekste medija nebėra tik tarpininkas – ji tampa nauja tikrove“, – pastebi R. Petrovas.
Sąmokslo teorijos: tarp ironijos ir įsijautimo
Parodoje remiamasi Marshallo McLuhano idėjomis apie tai, kad medijos ne tik perduoda turinį, bet ir aktyviai formuoja jo reikšmes. McLuhano teigimu, jos gali būti suprantamos kaip žmogaus jutimų ir kūno tęsiniai. R. Petroff kūryboje drobė tampa dar viena medijos forma – kūno ir minties tęsinys. Tapybos medija išplečiama į tūrinę – instaliacijos ir skulptūros formomis. Taip tapyba dekonstruojama į sudedamąsias dalis.
Mene, kaip pastebi autorius, vaizdas vis dažniau egzistuoja kaip citata. Daugindamas vaizdinius, R. Petroff kelia klausimą, ar šiandien dar įmanomas unikalus vaizdas. Ieškodamas autentiškumo, menininkas išbando abstrakcijos galimybes, palikdamas vietos fantazijai – balansuodamas tarp atpažįstamo ir neapibrėžto.
Menininkas skatina žiūrovą vaizduose ieškoti atpažįstamų formų – remiasi „debesų efektu“, kai atsitiktiniuose vaizduose matomos figūros ar prasmingi siluetai. „Mes ieškome figūratyvo ir prasmės, kur jos gali ir nebūti, taip veikia ir sąmokslo teorijos. Tačiau aš įsijaučiu į šią poziciją ir pats kuriu naujus reikšminius ryšius. Tame yra ir ironijos, ir rimto priėmimo, kad viskas yra tikėtina, įmanoma“, – teigia jis.
„Gražūs paveikslėliai“
R. Petroff darbuose susiduria ideologinės ir vizualinės sistemos: kairės ir dešinės politinės nuostatos, skirtingos ideologinės stovyklos, nacionalizmo konstruojami etnožemėlapiai, „Europos žvaigždžių“ ir gamtos archetipai. „Šios priešpriešos nuolat permaišomos taip, kaip informacija cirkuliuoja kasdienybėje: nuotrupomis, bangomis ir srautais, – pastebi kuratorė A. Mikuckytė-Mateikienė. – Istoriniai, popkultūros ir aktualijų motyvai čia veikia kaip lygiaverčiai sluoksniai – nuo Vitruvijaus žmogaus iki „Nokia“ telefono, nuo karo ikonografijos iki internetinių botų įvaizdžių“.
„Gražaus“ meno ilgesį R. Petrovas įkūnija urbanistiniame peizaže, kuriame atsiranda pirštas, vartantis „gražių paveikslėlių“ katalogą. „Blend“ serijoje – politinių portretų akistata, koliažinė mizanscena teatro tema, abstrakcijos ir figūratyvo hibridas. Edvardo Muncho „Klyksmas“ perkeliamas ant Palangos tilto.
„Botai komentatoriai“ išskleidžiami per visą ekspozicinę erdvę. „Jie tarsi juokiasi iš mano meno ir parodos. Tai raginimas įsižiūrėti, kaip iš pastebėjimų konstruojami paveikslai, o iš jų – paroda. Kartu paliekama erdvės interpretacijai, vaizduotei, žaismingam dėsningumų atradimui, net jei aš jų ten ir neužkodavau. O gal visgi esu tai užkodavęs“, – svarsto autorius Rodionas Petrovas.
Kai atsitiktinumas imituoja prasmę, o prasmė – atsitiktinumą
„Rodionas parodoje apmąsto klasikos ir postmodernaus citavimo santykį. Jis nuolat reflektuoja savo kaip menininko identitetą ir apmąsto meno būvį. Jam rūpi aktualijos, taiklūs ir originalūs pastebėjimai tampa meno kūriniais“, – pastebi A. Mikuckytė-Mateikienė. „Dėsningumų ieškojimas ten, kur jie yra“ – tai paroda apie vaizdų epochą, kurioje atsitiktinumas gali imituoti prasmę, o prasmė – atsirasti iš pačių netikėčiausių vaizdinių susidūrimų.
Rodion Petroff (g. 1985 m., Klaipėda) – Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjas, Vilniaus dailės akademijoje įgijęs dailės magistro laipsnį (2011). Nuo 2000-ųjų vidurio aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, yra pristatęs kūrybą tarptautinėse meno mugėse bei įvairiose rezidencijose, taip pat jo darbai rodyti konkursuose ir bienalėse. R. Petroff yra surengęs apie penkiolika personalinių parodų, menininką atstovauja galerijos Lietuvoje, Belgijoje, Švedijoje.
Rodiono Petrovo paroda „Dėsningumų ieškojimas ten, kur jie yra“ Baroti galerijoje (Aukštoji g. 1, Klaipėda) veiks iki birželio 17 d.
