„Kai kuriems atsakymams nėra žodžių, nes kai kurie klausimai yra be žodžių. Todėl tapyba. Bežodis dialogas. Klausiu ne tik aš, bet ir vaizdas. Aš jo – jis manęs. Klausiu jo kaip atsiradimo, kuris kreipiasi į mane. Paskui įsiklausymas. Įtampa. Kuris iš mūsų ką sako? Kokio atsako laukia? Klausimas vienas – atsakymų į jį šimtai. Klausimas kitas, vėl – šimtai. Paskui atsakomybė. Atsakymas atviras ir laisvas. Atsirinkti iš aibės vieną, patikėti, paklusti. Klusnumas-klausymas. Be atsakomybės – neklausymas. Taigi: klausimas-klausymas-klausymas (klusnumas) arba negirdėjimas ir neklausymas. Klausimai lyg apsėdimai. Klausymas – kontempliacija, malda. Atsakymas – nušvitimas“, – taip savo parodą pristato menininkas.
Parodoje „Klausimai-klausymai“ be tapytų paveikslų R.Balinskas pristato ir vieną parašytą:
„Šįryt tėvas nervingas. Kažką burba panosėj, vos nenugriuvo, užkliuvęs už kilimo. Pagavau jo žvilgsnį. Kaip seno šuns – graudus, pralaimėjimo paženklintas. Keista.
Ruošiamės eiti į aukojimo laukymę. Jau keli metai, kai tėvas mane vedasi. Nusinešame ugnies, malkų, ėriuką. Tėvas suruošia ugniavietę-aukurą. Ant nedidelio paaukštinimo keli akmenys sukrauti į krūvelę. Kiekvieną kartą pataisome, įspraudžiame iškritusį akmenį, nuo viršaus nušluostome suneštą smėlį. Tada tėvas, tik jam žinomu būdu, sudeda šakas, jas sukryžiuodamas, perpindamas tarpusavy, sutvirtindamas.
Paskui specialiu peiliu perrėžia ėriukui kaklą, išpjaustinėja ir sudeda ant laužo. Viską daro lėtai, lyg sapnuodamas. Mėgstu stebėti jį. Atrodo, kad tai ne tas pats žmogus, mano tėvas. Jo veidas toks ramus, nė vieno nereikalingo judesio, akys pusiau primerktos.
Kartais, sekundei žvilgteli į dangų. Apima jausmas, lyg tėvas tapo dideliu, galingu milžinu, nuo kurio priklauso viso pasaulio likimas. Kai laužas užgęsta, pavalgome, susidedame likusią mėsą ir einame namo. Šiandien, kaip visada, sukroviau malkas ant asilo. Gerai pririšau. Tėvas pasiėmė kibirėlį su žarijomis. Į mano nebylų klausimą „kur ėriukas?“ tėvas mostelėjo ranka ir paragino gyvulį.
Kelias žinomas. Įdomu stebėti pasikeitimus po praėjusios kelionės. Pasiekę papėdę, pririšome asilus. Tėvas sukrovė šakas man ant nugaros, dalį pats paėmė. Dabar pėsčiomis į kalną. Einu pirmas. Kojos kliuvinėja už akmenukų. Reikia žiūrėti, kur statyti pėdą. Gerai, kad netoli, nes virvės labai rėžia pečius. Pusiaudienį jau buvome vietoje. Niekas nepasikeitė. Aukuras likęs toks, kokį palikome.
Kažkodėl tėvas liepia užsirišti akis. Paguldo mane ir suriša rankas. Sako, kad taip reikia. Jis geriau žino. Oras pasikeitė. Girdžiu, pakilo vėjas, smulkūs akmenukai skaudžiai bado skruostus. Gerai, kad akys užrištos. Guliu nepatogiai, nutirpo ranka. Vėjas įsisiautėjo. Ūžia, dejuoja. Tikra audra. Negirdžiu, ką daro tėvas. Staiga perkūno griausmas. Visai šalia. Pradėjau drebėti. Šiurpuliai varsto kūnelį. Girdisi lyg balsai, kažkas kalba.
Iš kur čia, šituose tyruose, žmonės? Įsiklausau. Tyla. Vėjas nutilo staiga, kaip ir prasidėjo. Tėvas mane apkabina ir stipriai prispaudžia galvą prie savęs. Kūkčioja. Tėvas verkia?..
Paskui buvo stebuklas. Radome avinėlį, įsipainiojusį erškėčių krūme. Paaukojome jį. Iš kur tėvas žinojo, kad taip bus? Toliau kaip visada. Su tamsa buvome namie. Šį kartą kelionė kitokia. Lyg nieko ypatingo neįvyko, bet jaučiu kažkas labai pasikeitė.“
