Pavasarį vykusiame prestižiniame Torūnės teatro festivalyje Kontakt 33 metų režisieriaus J. Klatos spektaklis pelnė visus svarbiausius prizus: festivalio „Grand Prix“, prizus už geriausią režisūrą, spektaklio scenografiją ir geriausią pagrindinį vyro vaidmenį.
2008 m. pavasarį pastatyta „Dantono byla“ režisierius J. Klata grįžta prie jau ne sykį nagrinėtų politinio teatro temų – tik šįsyk kiek neįprastai ir netikėtai. Kartoninių lūšnynų ir metalinių aprūdijusių garažų rajoną primenanti scenografija, istoriniai personažų kostiumai, pop muzikos šlageriai ir poetiška XX a. pradžios lenkų rašytojos Stanislawos Przybyszewskos pjesės kalba kuria universaliai traktuojamą meninį darinį, o du Prancūzijos revoliucijos didvyriai – Dantonas ir Robespjeras – tampa savotiška šių dienų žmogaus būsenos diagnoze.
„Dantono bylos“ režisierius J. Klata apie šią pjesę yra pasakęs: „Tai tekstas, atsiveriantis prieš bet kokią realybę. Net jei būtume kur nors Čilėje, vietinė publika spektaklyje neabejotinai rastų tai, kas artima ir puikiai pažįstama jiems. Tekstas pasiūlo du būdus, kaip žvelgti į socialinį gyvenimą, dvi skirtingas pasaulėžiūras: vieną, galbūt, sumanią ir racionalią, kitą – idealistinę ir gražią, tačiau neišvengiamai pasibaigiančią teroru.
Tai Dantono ir Robespjero pasirinkti keliai, modeliai, kuriuos galime pritaikyti visoms visuomenėms, išgyvenančioms staigius socialinius ir politinius pokyčius. „Dantono byloje“ kalbama apie tai, kas lieka iš revoliucijos po kelerių metų, kai galiausiai paaiškėja, jog revoliucija niekada iš tiesių nesibaigia. Jau lyg ir norėtume sustoti, pradėti gyventi, tačiau vis jaučiame tą nenumaldomą troškimą ką nors keisti. Taip ir Dantonas tarsi norėtų susitaikyti su esama padėtimi, tačiau Robespjeras – ne. Štai ir kyla konfliktas.
Ši sudėtinga, todėl itin retai statoma, politinė drama Vroclavo teatro scenoje nebuvo režisuojama daugiau nei 40 metų. „Dantono bylos“ veiksmas vyksta Paryžiuje, audringais Jakobinų diktatūros metais. Dramos centre – dviejų Prancūzijos revoliucijos lyderių likimai: Dantono nuopuolis ir sąmokslo prieš Robespjerą užuomazgos.
Publikos pamėgtoje, teatro kritikos pripažinimo susilaukusioje ir daugybę apdovanojimų pelniusioje J. Klatos „Dantono byloje“ manipuliuojama keliais kontekstiniais lygmenimis, žaidžiama realybę deformuojančio grotesko priemonėmis, ant politinių debatų pakylos iškeliančiomis burleskos artistus primenančius personažus.
Jano Klatos teatras dažniausiai siekia iššaukti kraštutinius jausmus, įžeisti ir provokuoti. Tačiau yra ir tokių spektaklių, kuriais režisierius akivaizdžiai atsisako kreipti publiką kokia nors viena linkme, nepateikia jokių tiesioginių komentarų, užuominų ar nuorodų į Lenkijos realybę. Taip yra ir „Dantono byloje“: analizuodamas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos peripetijas, J. Klata mėgina rasti atsakymą į keletą visuotinai svarbių klausimų: „kas yra politika?“, „kokį vaidmenį joje atlieka paprastas žmogus?“, „ar iš viso galima kalbėti apie kokią nors objektyvią tiesą?“
Režisierius atidžiai seka idealisto virsmo teroristu procesą (Robespjero atvejis), herojaus tapsmą juokdariu, išdaviku ir, galiausiai, aplinkybių auka (Dantono istorija). Režisierius nepalaiko nei Žirondistų, nei Jakobinų pozicijos – juk galiausiai jie visi pralaimės. Nekuria jis ir istorinės dramos. Jam įdomesnė revoliucijos vieta šiandieniniame pop kultūros apsiaustame pasaulyje. J. Klata klausia: „Kodėl mums vis dar reikalinga svajonė apie revoliuciją, terorą, didžiuosius pokyčius? Ką su šiuo mitu galima nuveikti šiandien?“
