Pranešime rašoma, kad fotografijose įamžinti tuometinis Dainavos apygardos Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas. Laisvės kovotojai fotografavosi su plėšriųjų paukščių jaunikliais. Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus specialistai, atidžiai ištyrę šias nuotraukas, nustatė, kad tai paukštvanagių (lot. Accipiter nisus) jaunikliai. Dzūkijoje jie vadinami tiesiog vanagėliais. Tikėtina, kad A.Ramanauskas-Vanagas su vanagėlių jaunikliais nusprendė įsiamžinti dėl paukščių pavadinimo ir jo slapyvardžio atitikmens; jis savo prisiminimuose yra užsiminęs: „...esu tik toks „vanagėlis" kaip ir visi kiti."
Parodoje eksponuojamos fotografijos darytos 1947 m. liepos pradžioje Bingelių kaimo, esančio keli kilometrai nuo Merkinės, apylinkėse. Fotografijų autorė yra Gražina Pigagaitė-Vilbik, tarpukariu Merkinėje fotoateljė įsteigusio ir Dzūkijoje pagarsėjusio fotografo Luko Pigagos duktė. Tėvas ją išmokė fotografuoti, sunkiomis pokario nepriteklių sąlygomis pačiai pasidaryti ryškalus, ryškinti negatyvus ir kontaktiniu būdu spausti nuotraukas. Būtent taip padarytos ir šios nuotraukos.
Anot fotografijų autorės, ji buvo gavusi iš partizanų kelias užduotis, kurias įvykdžiusi nusipelnė jų pasitikėjimo. Nuo tada Dainavos apygardos partizanai pradėjo pas ją fotografuotis. Konspiracijos sumetimais ji niekada nesidomėjo, kas tie partizanai, kokios jų pavardės ir pareigos. Žinojo tik Bevardžio ir Genio slapyvardžius. Ir tik daug vėliau, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę partizanų nuotraukos tapo matomos, ji suprato, kad tada, 1947-ųjų vasarą, prieš jos, devyniolikmetės merginos, objektyvą stovėjo vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų.
Nuotraukos buvo atspaustos po kelis egzempliorius ir kartu su negatyvais perduotos A.Ramanauskui Vanagui. Kelias nuotraukas jis pasiliko, o visą šūsnį kitų kartu su negatyvais, atsišaukimų pavyzdžiais, partizanų spauda ir dokumentais sudėjo į bidoną. Kartu su žmona ir bendražyge Birute Mažeikaite-Ramanauskiene tinkamai sandarintą bidoną su partizanų kovų relikvijomis paslėpė Lankininkų kaime, netoli partizano Vlado Kuzmicko-Ramunėlio gimtosios sodybos. Vietą, kur paslėptas bidonas, žinojo tik Ramanauskai ir partizano Ramunėlio tėvas, kuris prieš mirtį šią paslaptį patikėjo savo sūnui, partizanų ryšininkui Vincui Kuzmickui. Paslaptis buvo išsaugota – 1989 m. B. Mažeikaitė-Ramanauskienė, nuvykusi į Lankininkus, kartu su V.Kuzmicku atkasė partizanų relikvijas. Nuotraukos buvo pažeistos drėgmės, bet išsaugoti jas pavyko. Taigi, 42 metus po žeme slėpti partizanų kovos atspindžiai vėl tapo matomi.
