Sekite 15min Google
Tai tarsi iš pasąmonės plūstantys vaizdai. Erdvės, kuriose iškyla įvairūs prisiminimai, pojūčiai, kvapai ir garsai. Regis, pačiais pirštų galiukais gali užčiuopti tos akimirkos laikinumą ir žavesį. Viso to jau seniai nėra ir visa tai dar čia. Dar durys atidarytos ir per jas galima užeiti. Ir nežinai, ką pamatysi pasukęs už to medžio, įbridęs į tamsų vandenį ar pakėlęs galvą.
„Daugiasluoksnį pasaulį“ Marius Abramavičius fotografuoja jau aštuoniolika metų.
Kartais fotografija prasideda Vilniuje, o baigiasi už kelių tūkstančių kilometrų. Kartais pirmasis kadro sluoksnis atsiranda Indijoje, kitas – Norvegijoje. Vilniaus gatvė gali susitikti su Nidos kopomis, Lietuvos miškas – su Himalajais, žmogaus veidas – su jūra, kalnu, medžiu ar kito miesto langu.
Ir tai nėra skaitmeninis montažas.
Autorius fotografuoja analogine 35 mm juosta, tą patį juostos kadrą eksponuodamas du, tris, kartais keturis kartus. Juosta keliauja kartu su juo. Kartais į fotoaparatą ji sugrįžta po kelių mėnesių, kartais – po metų, o tarp pirmojo ir paskutiniojo vienos fotografijos sluoksnio gali praeiti net keleri metai.
Taip tame pačiame mažame juostos stačiakampyje susitinka tai, kas realybėje niekada nebuvo susitikę.
Indija ir Norvegija. Iranas ir Lietuva. Nepalas ir Vilnius. Balis, Azerbaidžanas, Sakartvelas, Nida, Užupis.
Keliaudamas Marius Abramavičius fotografuoja ne tiek šalis, kiek būsenas. Žmones, atsitiktinius susitikimus, kalnus, vandenį, miestus, medžius, šviesą. Tai, kas vieną akimirką pasirodo svarbu, nors dar nežinai kodėl.
Po metų kitoje pasaulio pusėje į tą patį kadrą gali ateiti antras vaizdas.
Ir staiga paaiškėja, kad jie tarsi vienas kito laukė, o po to ir tračias vaizdas įsijungia į šią kompaniją.
Fotografuodamas autorius iki galo nežino, kas atsiras išryškinus juostą, nors daugelis tuo netiki. Vienas pasaulis prasiskverbia pro kitą, vienas žmogus netikėtai atsiduria kitoje erdvėje, o laikas nustoja būti tiesia linija. Fotografija tampa ne vien to, kas buvo prieš objektyvą, dokumentu, bet ir atsitiktinumo, atminties bei intuicijos teritorija.
Galbūt panašiai veikia ir mūsų atmintis.
Mes juk taip pat neprisimename gyvenimo tvarkingais atskirais kadrais. Dabartinė gatvė staiga primena kitą miestą. Kvapas grąžina į vaikystę. Svetimo žmogaus veide trumpam pasirodo kažkas pažįstama. Dabartis persišviečia praeitimi, o vietos, kurias skiria tūkstančiai kilometrų, mūsų viduje gali būti visai greta.
Todėl „Daugiasluoksnis pasaulis“ nėra vien fotografijos technologijos eksperimentas. Daugkartinė ekspozicija čia tampa būdu kalbėti apie patį žmogaus matymą – apie tai, kiek skirtingų pasaulių vienu metu nešiojamės savyje.
Vilnius – miestas, kuris pats turi daugybę sluoksnių
Šioje parodoje žiūrovas pamatys ir visą atskirą „Daugiasluoksnio pasaulio“ ciklą, skirtą Vilniui.
Tai miestas, kurio nereikia įvardyti. Jį atpažįsti iš silueto – iš bažnyčių bokštų, Gedimino pilies, senamiesčio stogų, gatvių ir tolumoje išnyrančių architektūros ženklų.
Tačiau šiose fotografijose pažįstamas Vilnius ima elgtis ne visai taip, kaip esame įpratę.
Bokštai persidengia su kalnų tolumom. Gatvės persišviečia su gamtos perspektyvom. Architektūra susitinka su medžių šakomis, žmonėmis, dangumi ir kitu laiku. Pažįstamas miesto siluetas ima skaidytis, daugintis ir vėl susijungti, bet jau kitaip.
Tarsi vienu metu žiūrėtum į kelis Vilnius.
Į tą, kuris yra dabar. Į tą, kurį prisimeni. Ir galbūt į tą, kurio iš tikrųjų niekada nebuvo, tačiau kažkodėl atrodo, kad jį pažįsti.
Tai ypač asmeniška ciklo dalis. Marius Abramavičius daugiau nei du dešimtmečius gyveno ir kūrė Užupyje, buvo vienas iš Užupio Respublikos kūrėjų, o pats Vilnius tapo ne tik gyvenamąja vieta, bet ir nuolat kintančia kūrybine laboratorija.
Todėl Vilniaus fotografijos čia nėra miesto atvirukai.
Tai autoriaus gyvenimo miestas – atidarytas per atminties sluoksnius ir sudėtas fotografijos juostoje.
Indija – žmonės tarp dviejų pasaulių
Visai kitokią „Daugiasluoksnio pasaulio“ dalį sudaro Indijoje sukurtas ciklas.
Jo centre – žmonės, ypač Indijos šventieji klajūnai, sadhu.
Jų veidai ir kūnai tampa pirmuoju fotografijos sluoksniu, tačiau portretas čia nesibaigia žmogaus atvaizdu.
Į jį įeina kitas pasaulis.
Kitoje ekspozicijoje atsiranda medis, vanduo, šventykla, gatvė, šviesa, ar visiškai kita erdvė. Sadhu veidas susijungia su antruoju sluoksniu ir kartais beveik išnyksta jame, o kartais, priešingai, iš jo iškyla.
Žmogus tampa peizažo dalimi, o peizažas – žmogaus dalimi.
Taip gimsta portretai, kurie nėra vien konkretaus žmogaus dokumentas. Juose susilieja žmogus, jo aplinka, kelionė, laikas ir fotografo atsineštas kitas pasaulis.
Sadhu – žmonės, pasirinkę atsisakyti įprasto pasaulietinio gyvenimo ir keliauti dvasinio ieškojimo keliu. Todėl daugiasluoksnė fotografija čia įgauna dar vieną prasmę: sunku pasakyti, kur baigiasi žmogaus kūnas ir prasideda jį supantis pasaulis.
Gal todėl šiuose portretuose kartais atrodo, kad žiūri ne į žmogų, o pro žmogų, tiksliau – į jo gilumą.
O gal ir žmogus žiūri pro fotografiją į mus.
Dar vienas parodos sluoksnis
Tačiau Vilniaus ir Indijos ciklai nesudaro visos parodos. Pirmo aukšto erdvėje Marius išbando ir naują fotografijos pateikimo technologiją – fotografijos spausdinamos ant specialaus aliuminio paviršiaus. Priklausomai nuo apšvietimo ir žiūrėjimo kampo, vaizdas keičiasi: vieni jo sluoksniai išryškėja, kiti pranyksta, o pati fotografija atsiveria vis kitaip.
Čia neužtenka sustoti vienoje vietoje ir pažvelgti į kūrinį. Reikia judėti kartu su juo – prieiti, atsitraukti, pakeisti žiūrėjimo kampą, leisti šviesai pačiai atverti kitą vaizdo sluoksnį.
Reikia vaikščioti ir žiūrėti. Žiūrėti ir matyti.
Keliautojas tarp skirtingų pasaulių
Marius Abramavičius (Neboisia) – fotografas, tapytojas, rašytojas, poetas, keliautojas ir kultūrinių iniciatyvų kūrėjas. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1998 metų.
Jo kūryboje kelionė niekada nebuvo vien geografija. Daug metų gyvendamas ir kurdamas Užupyje, o kartu nuolat keliaudamas, jis kūrė laikinas kūrybines erdves Sakartvele, Irane, Indijoje, Balyje, Nepale, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Italijoje, Graikijoje ir kitur.
Kelionėse atsiranda fotografijos, piešiniai, tapyba, tekstai, dienoraščiai ir knygos.
Marius Abramavičius yra surengęs daugybę personalinių fotografijos ir tapybos parodų Lietuvoje bei užsienyje, dalyvavęs tarptautiniuose meno projektuose Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Jo kūryboje fotografija persipina su tapyba, literatūra, kelionėmis, žemės menu ir daugiau nei du dešimtmečius trukusia kūrybine veikla Užupio Respublikoje.
„Daugiasluoksnis pasaulis“ – viena ilgiausiai autoriaus plėtojamų fotografijos krypčių. Pirmoji šio ciklo paroda buvo surengta 2013 m. Užupyje, UMI „Galeroje“. Vėliau ciklas buvo pristatomas kitose Lietuvos erdvėse, o 2023 m. išleistas fotografijų albumas „Daugiasluoksnis pasaulis“.
Tačiau albumas ciklo neužbaigė. Juostos ir toliau keliauja.
Atsiranda naujos šalys, nauji žmonės ir nauji sluoksniai.
Galbūt kažkur Vilniuje jau nufotografuotas pirmasis kadras fotografijos, kuri bus užbaigta tik po kelerių metų Himalajuose.
O gal priešingai – Indijoje pradėtas vaizdas dar laukia savo antrojo gyvenimo Lietuvos miške.
Niekas to nežino.
Galbūt ir pats fotografas.
Marius Abramavičius. „Daugiasluoksnis pasaulis“
Vilniaus fotografijos galerija
Stiklių g. 4, Vilnius
Įėjimas iš Didžiosios gatvės
Parodos atidarymas – spalio 7 d. 17.30 val.
Paroda veiks iki lapkričio 7 d
