Pirmajame serijos rečitalyje lapkričio 14 d. skambės šešios Johanno Sebastiano Bacho partitos klavyrui. Vienas pagrindinių kompozitoriaus biografų Johannas Nikolausas Forkelis šias didžiąsias šokių siuitas vadino tikra amžiaus muzikos sensacija. „Kas tik sugebės brandžiai atlikti bet kurią iš šių kompozicijų iš karto sugaus savo profesinę fortūną“ – 1802 m. rašė muzikologas.
Šį rimtą iššūkį priimti apsisprendė JAV gyvenantis nepaprastų kūrybinių sugebėjimų lietuvių pianistas Andrius Žlabys, apie kurio pianizmą Klyvlendo „The Plain Dealer“ rašė: „pasakišką techniką ir romantinį temperamentą turintis pianistas skambino kaip tikrasis didžiųjų XIX a. fortepijono meistrų įpėdinis. <...> Jo įtikinanti interpretacija atsirado permąstant Bachą prie modernaus fortepijono“.
Visiškai kitokią programą išsirinko lapkričio 18 d. rečitalio pianistas Vitalijus Pisarenko, pusantrų metų garsėjantis kaip VIII tarptautinio Franzo Liszto fortepijono konkurso Utrechte (Olandija) lyderis. Būtent čia į jį dėmesį atkreipė ir pianistė Mūza Rubackytė, I Vilniaus fortepijono festivalio meno vadovė.
Ji prisimena savo įspūdžius iš šio konkurso: „Kuklus, nepaprastai drovus jaunuolis sužavėjo mus, žiuri narius savo atlikimo romantizmu“. Į pokonkursinį pasaulinį jo turą po Europos, Pietų ir Šiaurės Amerikos bei Azijos žemynus suspėjo įsiterpti ir Lietuva. Virtuozu individualistu vadinamas V. Pisarenko Vilniaus rečitalio programai, žinoma, pasiūlė keletą Liszto fortepijoninių kūrinių (ciklą „Venecija ir Neapolis“, Sonatą h-moll ir „Figaro fantaziją“), tačiau ne tik dėl to, kad po konkurso buvo daugelio kritikų, žiuri narių ir klausytojų tapatinamas su jaunu Lisztu, bet ir todėl, kad šio autoriaus muzika po ilgo buvimo arti jam tapo asmeniškai pažįstama. „Antgamtine technika, šešėlių miriadais ir skulptūriniu tikslumu“ („The New York Times“) jis taip pat paskambins Maurice’o Ravelio ciklą „Atspindžiai“.
Paskutiniame rečitalyje lapkričio 24 d. sostinės publika išgirs prancūzų pianizmo mokyklos meistro Jean-Philippe’o Collard’o solo koncertą. „Paveldėjęs praeities autoritetų spindesį Collard’as vis dėlto užburia mums atvertais naujais horizontais <...> Jis yra vienas tų fortepijono menininkų, kuriems muzika gyvena ne tik rankose, bet ir galvoje bei širdyje“ („d'Lëtzebuerger Land“).
Nuodugniai ištyrinėjęs, pajautęs ir į save sugėręs prancūzišką fortepijono muziką, pianistas nuolat žvalgosi ir po dideles Vakarų klasikinės bei romantinės muzikos teritorijas: Haydno, Mozarto, Brahmso, Liszto, Prokofjevo, Rachmaninovo, Čaikovskio pasaulius, už kurių interpretacijas taip pat sulaukia puikių įvertinimų, tačiau rečitalyje Vilniuje pianistas paskambins prancūzišką programą, kurioje skambės trijų didžiųjų prancūzų kompozitorių fortepijono muzikos simboliai: Claude’o Debussy „Preliudų“ I knyga, Maurice’o Ravelio „Pavana mirusiai infantei“, „Kilnūs ir sentimentalūs valsai“ bei du Olivier Messiaeno žvilgsniai iš ciklo „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“.
