Šiemet degė Paryžiaus Dievo Motinos katedra ir Brazilijos Amazonės atogrąžų miškai. Menininkės Natalios LL videodarbas, kuriame ji valgo bananą, Lenkijos ministerijos pareikalautas išimti iš nuolatinės Nacionalinio Varšuvos muziejaus ekspozicijos, o kitas, 120 tūkst. JAV dolerių įkainotas, lipnia juostele prie sienos menininko Maurizio Cattelano priklijuotas bananas suvalgytas „Art Basel“ mugėje Majamyje.
Paradoksų, absurdo ir kultūrinių bei klimato krizių metais sudarinėti geriausiųjų sąrašus atrodo kiek ciniška. Tai padaryti ypač sunku ir todėl, kad spaudimas nuolatos šioje srityje būti produktyviam gimdo daug pavargusių ir vidutiniškų parodų. Dėl šio parodos žanro infliacijos apžvalgoje pateikiamos 2019-ųjų šiuolaikinio vizualaus meno tendencijos, reikšmingiausi įvykiai ir judesiai, darantys įtaką bendrai Lietuvos šiuolaikinio meno lauko dinamikai.
Pergalės ir pripažinimas užsienyje
Neabejotinai ryškiausias šių metų įvykis – Lietuvos paviljono įvertinimas aukščiausiu „Auksinio liūto“ apdovanojimu 58-ojoje Venecijos bienalėje. Menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ tinkamu metu tinkamoje vietoje apnuogino aktualias klimato kaitos, nuovargio ir vartojimo problemas bei įtaigiai sujudino šiuolaikinio meno pasaulio atstovų jausmus. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, jog pirmą kartą į kuruojamą tarptautinę parodą Venecijos bienalėje pakviestas ir kitas lietuvis – menininkas Augustas Serapinas, o menininkė Indrė Šerpytytė bienalės išvakarėse pristatė tris dienas Venecijos kanaluose atliekamą performansą „Teritorinės simfonijos“. Tai pučiamųjų orkestro atliekami daugiau nei 60-ies šalių himnai. Taip kūrėja norėjo atkreipti dėmesį į valstybių galios dinamiką ir į tas šalis, kurios neturi nacionalinių paviljonų Giardini sodų teritorijoje.
Ten pat Venecijoje šiemet eksponuota ir dar vienos lietuvės Emilijos Škarnulytės kūryba. Šiemet menininkė pelnė prestižinį Viktoro Pinčiuko fondo įsteigtą „Future Generation Art Prize“ ir kartu su kitais laureatais bei nominantais rodė savo darbus paraleliai su bienale vykusioje parodoje. Kaip svarbius pasirodymus užsienyje verta išskirti aktyvią dueto „Pakui Hardware“ veiklą – nuo parodų Meksike, Tel Avive, Bazelyje iki dalyvavimo Stambulo bienalėje. Svarbu paminėti tapytojos Rūtenės Merk pirmą personalinę parodą Niujorko galerijoje „Downs & Ross“, menininkės Laisvydės Šalčiūtės parodą Mantujos kunigaikščių rūmų muziejuje Italijoje ir kt.
Nebūtų nuostabu, jei po svarbiausių apdovanojimų tarptautinis dėmesys ir šiuolaikinio meno procesų apytaka dar labiau suaktyvėtų.
Jono Meko netektis
Kol vieni liūtai Lietuvos meno istorijoje riaumoja, kiti – užmiega. „Avangardinio kino krikštatėviu“ tituluojamo Jono Meko (1922–2019) netektis meno pasaulyje paženklino reikšmingo etapo pabaigą. Tikėtina, kad padaręs didžiulę įtaką ne tik šiandien kuriamam šiuolaikiniam menui, kinui, poezijai, bet ir bendrai kultūrinei laikysenai, Mekas ir toliau įkvėps ateities kartas į kūrybą žiūrėti su aistra ir subtiliu nerūpestingumu.
Bene visus metus įvairiose institucijose šiemet buvo organizuojamos jo filmų peržiūros, „open mic“ kūrybos skaitymai. Tačiau elegantiškiausiu menininko įamžinimo gestu galima laikyti meno, edukacijos ir rezidencijų centre „Rupert“ vasarą surengtą parodą „Leiskite man svajoti utopijas“. Sapniška Petro Išoros ir Onos Lozuraitytės parodos architektūra su camera obscura burėmis ant langų jautriai papildė J. Meko anksčiau nepublikuotą poeziją. Kiek plokštesnį įspūdį sukuria MO muziejuje surengta ekspozicija „Mekas mirksi geriau“.
Tiesa, didelį ir įvairų menininko kūrybos artefaktų palikimą kur kas geriau paliudijo buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko namuose vasarą rastos dėžės su įvairiais Jono Meko daiktais, nei Jono Meko vizualiųjų menų centro pozicija. Kaupti, saugoti ir nuolat eksponuoti garsių lietuvių išeivijos menininkų Jono Meko ir Jurgio Mačiūno kūrybą turintis centras po menininko mirties suorganizavo vos kelias dienas trukusias filmų peržiūras ir mugėje „ArtVilnius“ Meką pristatantį stendą. Reikia tikėtis, kad aktyvesni ir atidesni JMVMC renginiai, skirti Mekui, laukia ateinančiais metais, visai kaip ir 21-oji Vilniaus knygų mugė, jau kviečianti su Meko mintimi „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram“.
Atsinaujinimai
Reikšmingus pokyčius liudija ir šiemet įvykusi dalies muziejų vadovų kaita. Tiesa, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus atvejis parodė, kad pokyčiai gali būti ir labai trapūs. Tačiau tarsi naują kvėpavimą įgijęs Nacionalinis muziejus stebina šiuolaikišku požiūriu į istorijos aktualizavimą (buvusioje politinių kalinių areštinėje įrengta ekspozicija apie Gedimino kalne rastų sukilėlių istoriją).
Kitas reikalingas pokytis šią vasarą įvyko Nacionalinėje dailės galerijoje. Atnaujinta nuolatinė XX–XXI a. šalies meną reprezentuojanti ekspozicija. Suardžius chronologinį pasakojimą salėse nauji kūriniai ėmė kalbėtis su sukurtais anksčiau, o etiketėse akis badanti informacija, kad dalis kūrinių pasiskolinti iš privačių kolekcijų, meno fondų ir kitų muziejų priminė valstybinį nesusikalbėjimą. Valstybei nepajėgiant nuosekliai kolekcionuoti šiuolaikinio meno bet kokie atsinaujinimai atrodo kiek sufalsifikuoti.
Tiesa, kitas svarbus su šia ekspozicija susijęs aspektas – meno istorijos revizija lyčių klausimu. Permąstytas menininkių indėlis į lietuvių dailės istoriją ir pakoreguotos moters įvaizdžio mene koordinatės prisideda prie kitos aktualios tendencijos – lyčių lygybės ir lytinio identiteto apmąstymo mene, stereotipų dekonstrukcijos. Į pastarąją tendenciją ir atsinaujinimą įsilieja ir tai, jog pirmą kartą per 226-erius Vilniaus dailės akademijos gyvavimo metus šiemet rektore išrinkta moteris (!). Norėtųsi tikėti, kad toliau šią tendenciją pakeis ne džiaugsmas, kad po ilgo laiko kažkur pastebėtos ir pripažintos moterys, bet darnūs ir natūralūs lygybės procesai.
Lyčių politika
Kalbėjimas lyčių temomis Lietuvos mene tikrai nėra naujiena. Tačiau kaip vieną iš esminių pokyčių galima pastebėti aktyvesnį atsigręžimą į vyriškumo temas, kur kas subtilesnę, originalesnę ir mažiau radikalią retoriką.
Žinoma, to vis dar neišvengiama. Pavyzdžiui, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vykusioje parodoje „Moterys Mėnulyje“. Tačiau kaip taikliai seksualinį identitetą bei kūniškumą reflektuojančius pavyzdžius norisi išskirti Vilniaus grafikos meno centre veikusią Laisvydės Šalčiūtės parodą „Meliuzinų rojus“ ir „Prospekto“ galerijoje eksponuotas Violetos Bubelytės fotografijas.
Galerijoje „Vartai“ veikusią Adomo Danusevičiaus parodą „Purvas ir gėlės“ verta pavadinti ypatingai konceptualiu parodiniu įvykiu, išsiskiriančiu tiek turiniu, tiek forma. Joje eksponuojami keraminiai objektai ir tapybos darbai ne tiesmukai iliustruoja temą, bet virsta chimeriškomis būtybėmis, slaptomis landomis ir buveinėmis, apsimetančiomis jau kažkuo matytu gamtoje. Ši tendencija liudija ir drąsesnį kalbėjimą LGBTQIA bendruomenės temomis – tą patvirtina šiemet „JCDecaux premija“ apdovanotos menininkės Agnės Jokšės kūrinys, Arvydo Umbraso parodoje „Ne dėl to, kad kas prašė“ nugulę skulptūriniai objektai.
Didelės parodos, šlubuojančios apžvalgos ir nublankusios bienalės
Pastaraisiais metais sunku nepastebėti, jog organizuojamų parodų skaičius auga, o jų eksponavimo laikas neretai vis trumpėja. Galbūt todėl susiformavo keista tendencija į vieną parodą sutalpinti bent keliasdešimt, o neretai ir iki šimto (!) menininkų. Kartais tai gali suveikti dėl bendro įspūdžio, o kartais ima nepaprastai varginti. Ši pertekliaus tendencija atsispindi šiemet NDG surengtoje parodoje „Nebaigti reikalai. Apie meninę komunikaciją paštu“, menininkų centre „Autarkia“ veikusioje parodoje „XVII a.“. Tačiau keistas paradoksas, kad dydį ir svorį turintys demonstruoti renginiai šiemet nublanko. 12-oji Kauno bienalė praėjo kaip repeticija prieš naująją ar atodūsis po jau buvusios.
Sunku nepastebėti šiemet ypač suaktyvėjusio noro rengti stambiagabaritines apžvalgines parodas. Į jų sąrašą galima įrašyti NDG surengtą parodą „Saldus ateities prakaitas“, MO muziejaus organizuotas parodas „Gyvūnas – žmogus – robotas“, „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Bandymas plačiau panagrinėti reiškinių genezę sveikintinas ir reikalingas, tačiau dažniau pritrūkstantis gylio ir primenantis kalbėjimą pilna burna.
Kaip reikšmingas retrospektyvas šiemet galima išskirti Petro Repšio piešinių parodą VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“ ir originalios architektūros „Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“ NDG surengtą menininko gimimo šimtmečio proga.
Žmogus-gyvūnas, gamta ir technologijos
Tai bene ryškiausiai šiemet kūrėjų darbuose ir parodose dominuojanti tema. Hibridinius būvius nagrinėjantys ir apie naujas rūšis spekuliuojantys menininkai į šią temą neišvengiamai pasineria dėl paraleliai vykstančių procesų – klimato kaitos, politinių debatų, Lietuvoje šią temą aktualizuojančių protestų prieš medžių kirtimą ir t.t. Vis dėlto, dalyje meninių praktikų gausu pažodinio kalbėjimo, idealizavimo arba katastrofiškų scenarijų. Įdomu tai, jog kartais net ir žiūrovai sunkiai susitaiko su tokiu menu, kaip kad parodė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vykusio performanso su tūkstančiais didžiųjų milčių lervų atvejis.
Jei pagal mastelį jau minėtą MO muziejaus parodą „Gyvūnas – žmogus – robotas“ būtų galima laikyti šios temos atskleidimo kulminacija, norėtųsi pastebėti subtilesnius menininkų bandymus. Pavyzdžiui, pavasarį ŠMC kino salėje vykusį Eglės Budvytytės ir Tomislavo Fellerio performansą. Dekonstruodami įprastų žmogiškų judesių choreografiją, menininkai minimaliais įrankiais parodo keistą mūsų ryšį su kitais objektais arba matymą jų akimis.
Nepaprastai jautrus ir mąslus Rūtos Spelskytės doktorantūros tyrimas bei paroda „Elniaragio ūsas“. Įdomus bandymas gamtoje ieškoti įkvėpimo architektūrai Aistės Ambrazevičiūtės parodoje „Architekto herbaras“, kuri veikė Kauno menininkų namuose. Estetiškai nuosekli atrodo prieš metų pabaigą Dailininkų sąjungos galerijoje atidaryta Andriaus Ermino personalinė paroda „Žmogiškasis faktorius. Fragmentai“. Stiprų konceptualų tematinį veidą įgavusios „Meno celės“ ir ten šiemet eksponuoti VDA absolventų kūriniai.
Apie kur kas labiau technologizuotą, dirbtinę ir sau pačiam konstruojamą gamtą savo parodoje „Limbo“ kalbėjo Kristina Inčiūraitė. Šią AV17 galerijoje veikusią ekspoziciją norisi išskirti dėl poetinės prieigos ir tankaus kultūrinių nuorodų tinklo. Tuo tarpu „The Rooster Gallery“ organizuota Tomo Daukšos paroda „t“ veikė kaip socialinių santykių rekonstrukcija. Šimtas po didžiulę kūrybinių industrijų centro „Pakrantė“ salę lakstančių ir garsus skleidžiančių deformuotų vaikiškų žaislų primena keistus gyvūnus, paukščius ar bakterijas. Individuali padarų choreografija ir charakteris priverčia žiūrovą susimąstyti, koks nenuspėjamas gali būti dirbtinis intelektas, koks savininkiškas yra žmogus, galintis vienu mygtuku įkvėpti ir atimti keisto padaro gyvybę, ir kas yra gamta, jei viską mokomės atkurti?
Folkloras
Galima sakyti, kad iš susirūpinimo gamta ir noro ją „pagydyti“ steigiasi dar viena tendencija – susidomėjimas senaisiais amatais, mitais, papročiais, archaika ir ritualais, derinamais, inkorporuojamais arba cituojamais šiuolaikiniame mene.
Vieni iš ryškiausių pavyzdžių šiais metais – ŠMC surengta paroda „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“, supažindinusi su etnofuturistų kūryba. Ir tautinių juostų raštais manipuliuojančios menininkės Indrės Šerpytytės paroda „From.Between.To“ vasarą eksponuota galerijoje „Vartai“.
Šiam folkloriniam posūkiui įtakos turėjo ir nusivylimas religinėmis, politinėmis, ekonominėmis ir kitomis sanklodomis. Imdamiesi ilgėtis prasmės, stebuklo, gentinio bendruomeniškumo ir savotiško įsivietinimo, menininkai perkelia savo praktikas į periferiją. Tai iliustruojančiu pavyzdžiu galėtų būti menininkės Lauros Garbštienės inicijuota ir šią vasarą atidaryta nauja meno erdvė Marcinkonių traukinių stotyje. Dažnai tokios kūrybos metodikos susijusios su apropriacija, liaudies meno motyvų, vietinių bendruomenių egzotizavimu. Kur kas rečiau tokiais gestais pavyksta pasiūlyti produktyvių interpretacijų, arba išartikuliuoti archajines nuojautas. Kol kas, be Žilvino Landzbergo, tai Lietuvoje skoningai daro keli kiti menininkai. Tuo tarpu įdomu stebėti, kaip Plungės rajone gyvenantis Juozas Laivys steigia naują ritualą – meno kūrinių laidojimą. Tarp kitko, į šį kapinyną nugulė ir NDG parodos „Saldus ateities prakaitas“ kuratorinė koncepcija.
Protestas, akcija, manifestas
Nenuostabu, kad suaktyvėjusi protestų banga persirita ir į menininkų kūrybą. Šių metų bandymais kalbėti šia tema galima laikyti VDA doktorantų projekto „Ką darai, daryk gerai“ parodą ir renginių programą. Vienas jų – Sauliaus Leonavičiaus 10-ies dienų bado akcija Petro Cidziko atminimui.
Kiek didaktiškas susirūpinimas akademinių santykių būkle ir galios pasiskirstymu reiškėsi bendroje Aurelijos Bulaukaitės ir Eglės Grėbliauskaitės parodoje „Mes turime būti ypatingai atsargūs“, eksponuotoje projektų erdvėje „Autarkia“. O bandymu kviesti į dialogą galima laikyti Dainiaus Liškevičiaus ir Paulinos Pukytės kuruotą parodą ir atvirą diskusiją „Paminklas ir Cenzūra. Pašalinti ar palikti“ parodinėje erdvėje „Vitrina&Bench“, kurioje buvo klausiama, ar įmanoma paminklui suteikti naujas prasmes.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad menininkų bandymas būti socialiai atsakingais dažnai kur kas formalesnis ir su mažiau aistros, nei turi protestuojantys prieš meno kūrinius, asmenis ar idėjas. Todėl reikia tikėtis, kad kiti metai kultūros ir meno scenoje bus dar drąsesni ir garsiau riaumojantys.
