Antazavės dvare – Vaidotas Žukas ir jo „Įsimylėjėliai“

Antazavės dvaro (Dvaro g. 17, Zarasų raj.) dviejuoe aukštuose atidaryta Vaidoto Žuko paroda „Įsimylėjėliai“, kurioje parodos kuratorius Gintautas Kažemėkas eksponuoja kolekciją iš naujausio Vaidoto Žuko tapybos ciklo: dešimt kompozicijų su „Įsimylėjėliais“, grupe stovinčių ir susirietusių merginų, kelis gulinčius berniukus, kelias politines drobes.
Vaidotas Žukas, 2022
Vaidotas Žukas, 2022 / Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Vaidotas Žukas – vienas ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos tapytojų, mėgstantis ekspresyvią tapybą, simbolius ir egzistencines temas. Šį kartą jis atsigręžia į meilės temą, tačiau vengia romantikos ar tiesioginio pasakojimo. Autoriaus darbuose atrasime žmogaus vidines būsenas – ilgesį, artumą, trapumą. Figūrose juntamas susitikimo ir išsiskyrimo, vilties ir nerimo jausmas.

Antazavės dvaro nuotr./Vaidoto Žuko darbai iš parodos „Įsimylėjėliai“
Antazavės dvaro nuotr./Vaidoto Žuko darbai iš parodos „Įsimylėjėliai“

Gintautas Kažemėkas parodos anotacijoje rašo: „Žiūrėdamas į tapybos darbus iš Vaidoto Žuko ciklo „Įsimylėjėliai“, pirmiausiai užduodu sau klausimus: koks tapybos laikotarpis padarė įtaką šio ciklo sukūrimui ir Vaidoto Žuko braižui, kurie lietuvių ar Europos tapytojai buvo panirę į šią ar panašią temą apie dviejų kūnų artumą ir įsimylėjimo trapumą? Gal Antanas Gudaitis ar Oskaras Kokoschka? Gal tai Raimondas Gailiūnas ar Georgas Bazelitzas, deformavę paveikslo dalyvių kūnus dėl meninės tiesos? O gal Pablas Picassas?

Nei pirmas, nei antras, nei trečias. Nerandu tiesioginio stilistinio panašumo. Randu tik panašią jausmų gelmę su paminėtais. Tapyboje viena epocha neišvengiamai paveikia kitas kartas savo maniera ir turiniu, kaip ir žmonių kalboje esama išminties iš praeities ir dabartyje išmoktų žodžių. Retas kuris įveda į kalbos žodyną naują, nežinomą žodį, nebent tai būtų ne žodis, o jaustukas – tai yra asmeninis jausmas“.

Antazavės dvaro nuotr./Vaidoto Žuko darbai iš parodos „Įsimylėjėliai“
Antazavės dvaro nuotr./Vaidoto Žuko darbai iš parodos „Įsimylėjėliai“

Vaidotas Žukas yra žinomas dailininkas, žurnalistas, kolekcininkas, 8 dokumentinių knygų leidėjas. Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Belgijoje, Italijoje, Suomijoje) buvo surengtos jo autorinės parodos, jo kūrybos turi įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės ir MO muziejai Vilniuje, Zimmerli muziejus JAV.

Molėtų savivaldybė 2016 m. įsteigė nuolatinę Vaidoto Žuko meno galeriją, kuriai autorius dovanojo 160 savo kūrinių: tapybos, koliažų, piešinių, keramikos reljefų ir pano.

1979 m. pašalintas iš tuometinio dailės instituto penkto kurso, Vaidotas Žukas išvyko į Žemaitiją ir čia praleisdavo ilgas vasaras iki Atgimimo. Šiuo periodu dailininkas aplankė daug žemaitiškų bažnyčių, kurių užkaboriuose, palėpėse, rūsiuose surado apleistas, aptrupėjusias, žūstančias meno vertybes – medžio, popieriaus, metalo detales, audinių, siuvinių atplaišas, nubyrėjusius, suplyšusius paveikslus. Visi atradimų ir restauravimų nuotykiai sudėti į šios kolekcijos istorijai skirtą katalogą „Išgelbėtas Žemaitijos sakralinis menas. Žukų šeimos kolekcija“ (2025).

Kalbėdamas apie sovietmečiu ir naujausiais laikais tapytą apnuogintų figūrų ciklą, Vaidotas Žukas sako: „Seksualinių perversijų čia mažiausia, daugiau – religinių aspiracijų ir sąžinės suvaržymo aliuzijų. „Gulintis berniukas“ – iš snaudžiančių, sergančių, o gal ką tik mirusių berniukų ciklo. Tiesiog buvo įdomi visa žmogaus gyvenimo amplitudė – nuo neonatologijos, visos gyvumo aistros iki galimybės numirti.

Man įdomiausia tuomet buvo ir dabar tebėra bręstantis merginos ar vaikino kūnas, pirmaisiais krikščionybės amžiais ir sovietmečiu pastatytas viešai pajuokai, be jokio eroso. Tapiau tai ne tik su meile, bet net siekdamas šiek tiek sakralizuoti jų jauną būtį. Sovietmečiu nutapiau gal 30 kompozicijų, o paskutiniais metais – dar pusšimtį naujų. Šitame cikle dėjau šiek tiek autoportretinių bruožų“.

Parodos kuratorius Gintautas Kažemėkas anotacijoje rašo: „Daug kartų girdėtu žodžiu galiu pasitikėti, bet dažnai patiriu, kad tai nebūna tiesa. Pasitikėti galiu tik jausmu. Tai, kuo galiu pasitikėti Vaidoto Žuko tapyboje, tai yra jo asmeninis mąstymas, jo tikėjimas, o išoriniu šio pasaulio grožio mitu – ne. Kaip paaiškinčiau autoriaus asmeninę ideologiją, kas tai? Tai ribiniai pojūčiai, kuomet pavyksta groti muziką ir ji suskamba, pavyksta pajusti artumą ir netektį, nutolimą, pavyksta pajusti kaltę ir ją suvokti, pavyksta pajusti priklausomybę ir toliau su tuo gyventi, perkeičiant arba nieko nekeičiant“.

Baigdamas Gintautas Kažemėkas pastebi: „Tikėtina, kad žiūrovas atsidurs labai keblioje situacijoje, kurioje akivaizdžiai nėra kūniško realizmo, nepajus pažodinės fiziologinės romantikos, akivaizdžiai neįžvelgs įsimylėjimo sentimentalumo, neperskaitys ir jokio patologinio erotinio pranešimo, o stovės ir žiūrės. Ilgai. Taip ir bus. Pirmas geras muzikinis akordas visada sustabdo ir veda tolyn“.

Vaidoto Žuko paroda „Įsimylėjėliai“ Antazavės dvare veiks iki 2026 m. gegužės 3 d. Susitikimas su autoriumi Antazavės dvare vyks kovo 7 d., 15.00 val.

Lina Brogaitė

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą