Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Apie Joną Basanavičių, Vytį ir į užribį varomus menininkus

16 projektas
Vilniaus savivaldybės nuotr. / Jono Basanavičiaus paminklo konkurso projektas
Šaltinis: 15min
2
A A

„Menininkams reiktų šiek tiek pabūti šone“, – antradienį LRT laidoje „Dėmesio centre“ sakė istorikas Alfredas Bumblauskas, tvirtindamas, jog minint valstybės atkūrimo šimtmetį visų svarbiausias yra Vytis, o jį kvestionuojantys menininkai su savo „modernizmais“ lai parymoja nuošalėj.

A.Bumblauskas įsitikinęs, jog kalbant apie monumentus, istorikų ir politologų balsas turėtų būti svaresnis nei menininkų. Ir jis taip mano ne vienintelis – Vilniaus viešosios erdvės nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo tapo skirtingų interesų grupių kovos lauku, o menininkų ir menotyrininkų balsas, raginantis išlaisvinti miestą nuo naujų stovyklų ir tūpyklų (dabar jau ir nuo vyčių) yra neparankus, todėl sėkmingai eliminuojamas iš viešojo diskurso.

Gedimino paminklas vilniečiams turėjo priminti didingą istorijos tarpsnį, tačiau šiandien geriausiai primena, kas būna, kai iš diskusijos išspiriami teisėti jos dalyviai.

Turėjome ne vieną atvejį, kai patriotiškais jausmais grįstas siekis įamžinti iškilią asmenybę ar įvaizdinti tautos dvasią, neatsižvelgiant į meninius kriterijus, baigėsi farsu, šiandien mūsų akis džiuginančiu sukrypusių valstybės didžiavyrių pavidalu.

Vienas jų, kunigaikštis Gediminas, turėjo vilniečiams priminti didingą istorijos tarpsnį, tačiau šiandien geriausiai primena, kas būna, kai iš diskusijos išspiriami teisėti jos dalyviai. Noriu tik priminti, jog Vytauto Kašubos Gedimino paminklo projektą kritikavusi meno bendruomenė nuolat akcentavo paminklo dekoratyvumą, tradiciškumą ir sentimentalumą, tačiau buvo neišgirsta kur kas garsiau šaukiančiųjų apie valstybingumo ir tautiškumo įprasminimą. Nei keli konkursai, nei audringos diskusijos nesutrukdė V.Kašubos projektui 1996 m. iškilti Katedros aikštėje. Ir jis tebestovi dar vis...

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Gedimino paminklas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Gedimino paminklas

Deja, Vilnius Gedimino paminklo pamokos neišmoko, todėl ir karalių Mindaugą miestiečiams padovanojo, ir lazerių apšviesto Vinco Kudirkos nepagailėjo. Turbūt nė nereikia sakyti, kurie – valdininkai, visuomenininkai, istorikai ar šiuolaikišką raišką siūlantys menininkai – ir vėl liko nuošalyje.

Monumentai, o ypač valdovų vaizdavimas, turi kanoną, tvirtina Bumblauskas, tačiau kanonas seniai nebeaktualus šiandieninėje meno scenoje, siūlančioje kur kas įvairesnius, kūrybiškesnius, originalesnius sprendimus. Gręžiojimasis į praeities kanonus tolygus siūlymui kalbėti morališkai pasenusia meno kalba ir kurti realistinės raiškos skulptūras, prie kurių ir kalbos pasakyti, ir gėlių padėti ne gėda.

Jei mūsų kriterijai tik tokie, tokiu atveju liūdnai pagarsėjęs konkursas paminklo dr. Jonui Basananvičiui statybai taip pat turėtų būti laikomas pavykusiu – juk netrūksta oriai sėdinčių soste ar žengiančių į šviesų rytojų. Vis dėlto, su kreipimosi tekstu, kurį pasirašė daugiau nei 80 meno profesionalų ir ekspertų, veikiausiai sutiktų ne vienas vilnietis: konkursas menine prasme nepavyko, o kai kurių pateiktų projektų realizavimas veikiau taptų Jono Basanavičiaus atminimo paniekinimu, o ne įamžinimu.

Pasigirdo kaltinimų, jog dėl nepavykusių projektų kalti patys menininkai, tačiau visų pirma derėtų užmesti akį į konkurso sąlygas, kurios ir formuoja rezultatą – ko tikėtis iš konkurso, kuriame gali dalyvauti tik per pastaruosius trejus metus bent vieną viešųjų erdvių techninį projektą įvykdęs ar jau pastatytos skulptūros modelį parengęs autorius? Tokie reikalavimai juokingai susiaurina kandidatų ratą ir visų pirma eliminuoja jaunus bei kitose srityse dirbančius autorius. Ką ir kalbėti apie tai, jog jau pačiose konkurso sąlygose užkoduotas realistinės raiškos siekis – žvelgiant į pasiūlytus projektus galvoje gimsta absurdiška mintis, jog betrūko tik patį Basanavičių ant žirgo užkelti.

Galbūt kalbant apie valstybės atkūrimo šimtmetį ir Vilniaus viešąsias erdves iš tiesų svarbiausias visai ne Vytis? Ir gal ne naujais paminklais, apibrėžiamais tik klausimu „kas“, o ne „kaip“, mūsų valstybė matuojama?

Dėl nevykusių rezultatų, žinoma, ne visad reiktų kaltinti konkurso sąlygas. Kartais jie tiesiog nepasiseka. Tačiau net ir tokiu atveju verta pažvelgti tiesai į akis ir imti ieškoti kito kelio, kurio pradžia galėtų ir turėtų gimti diskusijose, o ne vienašališkuose sprendimuose.

Ir taip galų gale pasiekiame Vytį – realų, ne metaforišką. Pradėjus Lukiškių aikštės rekonstrukciją, kurią taip pat lydėjo ilgametės valdininkų, istorikų ir menotyrininkų batalijos, radosi idėja čia pastatyti Vyčio paminklą – tam Vyčio paramos fondas ėmėsi savarankiškai organizuoti skulptūros konkursą. Šįkart ir vėl naudoti tautos vienybės ir nacionalinės tapatybės argumentai, norom nenorom primenantys Tautų pavasario dvelksmą.

Konkurso rezultatai pasirodė šiandien, tačiau pačią idėją jau kurį laiką skeptiškai vertina ne tik meno bendruomenė, kritikuodama jos deklaratyvumą bei fasadiškumą, bet ir Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson bei Seimo kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis – jie, o stebukle, sako, jog trūksta diskusijų. Su visais, ne tik su istorikais.

Tad galbūt kalbant apie valstybės atkūrimo šimtmetį ir Vilniaus viešąsias erdves iš tiesų svarbiausias visai ne Vytis? Ir gal ne naujais paminklais, apibrėžiamais tik klausimu „kas“, o ne „kaip“, mūsų valstybė matuojama?

Šiandien toks į praeitį grąžinantis scenarijus yra visai realus – ypač tada, jei užribyje paliksime tuos, kurių balsą viešojoje erdvėje tiek metų sėkmingai tildome.

Pavydžiai gręžiojantis į Kauną, kur Nepriklausomybės metais atsirado neabejotinai jautriausias, paveikiausias ir formos prasme originaliausias paminklas – Roberto Antinio „Kovos laukas“, skirtas Romo Kalantos atminimui, belieka prisiminti paties autoriaus viename interviu ištartus žodžius: „Paklauskite žmonių, kaip jie dirbintų „Kalantą“? Užtikrinu, kas trečias kurtų degantį ar per liepsnas bėgantį berniuką, kokią nors prasižiojusią ertmę, kurioje dega ugnis, etc.“

Nesuklyskime. R.Antinis čia kalba ne tik apie galimas savo kūrinio menines interpretacijas, bet ir apie visus, bandančius Lietuvą, valstybingumą ir laisvę žymėti Vyčiais, o modernią Lietuvą pranašavusį J.Basanavičių – nelyg iš XIX a. nužengusį dėdulę.

Šiandien toks į praeitį grąžinantis scenarijus yra visai realus – ypač tada, jei užribyje paliksime tuos, kurių balsą viešojoje erdvėje jau tiek metų sėkmingai tildome.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau