Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Apie „Mokslo salą“: jeigu Seimas būtų architektūros konkursas

Parodos darbai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Parodos darbai
Šaltinis: 15min
2
A A

Artėja rinkimai, ir turbūt jų įkvėptas Kaunas surengė architektūros konkursą, kuris labai primena Seimą – beveik 141 dalyvis, nemaža dalis jų galvoja, kad dabar vis dar 1985 metai, dalis nežino, ką čia veikia ir kodėl, norint atrasti gerus darbus, reikia gerai paieškoti, o ir atlygis už dalyvavimą nedidelis.

Toks įspūdis kyla peržiūrėjus Nacionalinio mokslo centro Nemuno saloje Kaune konkursinius darbus. Ir nors konkurse dalyvavo 145 projektai, o jį organizavo vieni garsiausių architektūrinių konkursų konsultantų pasaulyje – „Malcom Reading Consultants“, vaizdas nedžiugina, o bendro sutarimo, ką reikėtų daryti, taip pat nėra.

Be jokių tyrimų ir analizių visiems, kas nori, buvo liepta pademonstruoti savo gebėjimus Kauno miesto širdyje. To rezultatas yra 145-iais būdais chaotiškai išmėsinėta Nemuno sala. Akylesni kritikai gali man priekaištauti, kad tai nėra visiška tiesa – 2010 metais vyko Nemuno salos urbanistinės idėjos paieškos konkursas, tačiau prisiminkime, kas laimėjo – Šarūno Kiaunės studijos projektas, siūlantis neužstatyti salos. Projekto autorius interviu 15min.lt sakė: „Didelių statinių, didelių statybų saloje negali vykti. Joje turi likti parkas“. Todėl kuo remdamasi Kauno savivaldybė nusprendė, kad statyti 9000 km. m. pastatą Nemuno saloje yra gera idėja, lieka neaišku.

Nors konkurse dominuoja saldžių paveikslėlių popuri (kas leidžia manyti, kad tarp dalyvių yra konkursuose Vilniuje jau spėję pasižymėti Massimiliano Fuksas ir Danielis Libeskindas) yra ir nedidelė dalis įdomesnių darbų. Architektai šiame konkurse susidūrė su didžiule užduotimi – be jokių rimtų analizių ir visuomenės patarimų perprasti Kauno miesto urbanistiką ir vienpusiškai nuspręsti Nemuno salos ateitį.

Urbanistika

Urbanistiškai dominuoja trys pagrindinės kryptys – projektai, kurie siūlomi Nemuno salos smaigalyje, priešingoje pusėje nei arena, projektai Nemuno salos centre ir projektai Žalgirio arenos kaimynystėje.

Nors sąlygose konkreti vieta nebuvo nurodyta, buvo galima suprasti, kad pageidaujama vieta yra šalia Žalgirio arenos dėl išvystytos infrastruktūros, tačiau absoliuti dauguma dalyvių šį reikalavimą ignoravo.

Nors sąlygose konkreti vieta nebuvo nurodyta, buvo galima suprasti, kad pageidaujama vieta yra šalia Žalgirio arenos dėl išvystytos infrastruktūros, tačiau absoliuti dauguma dalyvių šį reikalavimą ignoravo.

Tik apie 30 projektų bandė pastatą įsprausti Žalgirio arenos ir Akropolio kaimynystėje, projektavimui sudėtingiausioje Nemuno salos dalyje. Kai kurie dalyviai gudriai tai išsprendė – padalino salą į dvi dalis. Arena su naujuoju mokslo centru taip iškiltų urbanizuotoje pusėje, o likusioje dalyje liktų nepaliestas žalias parkas.

Apie 50 projektų siūlė projektą statyti centrinėje salos dalyje. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai yra egoistiškiausias sprendimas, iš tikrųjų yra atvirkščiai. Kiekvienos salos charakteris labiausiai atsiskleidžia būnant ne jos centre, bet prie kranto, žemiausios salos vietos. Todėl egoistiškai salos centre stovintis pastatas einant krantu taptų visiškai nematomas. Nežinia, kiek dalyvių sąmoningai suvokė tokį erdvinį salos paradoksą, tačiau tokie pasiūlymai turi prasmės.

Likusi didžioji dalis projektų, apie 60, pasirinko prestižiškiausią vietą ir nusprendė, kad geriausia mokslo centrą projektuoti salos smaigalyje. Galbūt taip ir yra – senamiestis netoliese, panorama puiki, iš miesto pusės pastatas kaip ant delno. Tačiau yra vienas trūkumas – pinigai.

Akropolio ir Žalgirio arenos infrastruktūra yra per toli, reikėtų naujo tilto, komunikacijų, galbūt naujos automobilių stovėjimo aikštelės. Nors senamiestis arti, tektų sutvarkyti aplinkines gatves, požeminę perėją. Ir dar paskutinis dalykas – potvyniai. Žalgirio arena stovi pakankamai saugioje aukštoje salos vietoje, tačiau salos smaigalys yra gerokai žemiau ir šios problemos sprendimas kainuos.

Architektūra

Daugelio projektų neįmanoma įsprausti į jokius rėmus – viskas nuo žvaigždžių karų iki psichodelinių spalvų ir formų kokteilio.

Jeigu urbanistiškai galima atrasti tris pagrindines kategorijas, tai su architektūra sudėtingiau. Daugelio projektų neįmanoma įsprausti į jokius rėmus – viskas nuo žvaigždžių karų iki psichodelinių spalvų ir formų kokteilio. Viena ryškesnė kryptis, tai geometrinių formų plano pastatai – trikampiai, pailgi stačiakampiai, kvadratai, su aiškiu favoritu – apskritimu.

Beveik 30 projektų siūlo apskritimo formos pastatus. Tai yra saugus pasirinkimas – forma, kuri tinka gamtiniame kontekste, yra demokratiška, nes neturi nei priekio, nei galo, nesunkiai organizuojamos funkcijos viduje. Bet kodėl tokia forma turėtų būti būtent Nemuno saloje yra mažiau aišku ir dažnas „apvalus“ projektas atrodo lyg būtų atsitiktinai numestas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Parodos darbai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Parodos darbai

Šias formos ir vietos parinkimo dilemas kontratakuoja kita ryški grupė – landšaftiniai projektai. Tai pastatai žaliais stogais ir organiški tūriai, išaugantys iš žemių. Tokie projektai atsiranda kiekviename konkurse ir dažnai yra patys saldžiausi, todėl retai suintriguoja, bet šį kartą atsirado keletas įdomių paprastų projektų, kurie vis dar leidžia tikėti žaliais stogais. Kitas klausimas, ar tokie projektai atitinka projekto ženkliškumo kriterijų. Juk statomas Nacionalinis mokslo centras, planuojant, kad jame apsilankys 300 000 lankytojų per metus – įspūdinga ambicija, tad bandymas ją slėpti po žeme yra abejotinas.

Rezultatai

Labai sunku išskirti tris geriausius projektus. Penktadienį tai padarys komisija, tačiau galima pabandyti įsivaizduoti projektą, kuris geriausiai iliustruoja konkursą. Tai būtų apvalaus plano, žalio stogo pastatas su prastai sutvarkyta aplinka. Jis stovėtų kažkur salos smaigalyje be jokios logikos, bet tai būtų bandoma maskuoti mažai ką sakančiomis perspektyvų diagramomis. Pateikimo grafika nostalgiškai primintų „Windows 95“, o fasado sprendiniai būtų lyg vakar nužengę iš „Sovremennaja architektura“ 1985 metų žurnalo. Nors tai yra vidutinio projekto iliustracija, galima džiaugtis tuo, kad vidutiniai projektai laimi retai.

Taip, konkurse yra daug labai blogų projektų, už kuriuos turėtų grėsti baudžiamoji atsakomybė, o prisimenant, kad visas konkursas Kauno miesto savivaldybei kainavo 125 tūkstančius eurų (80 tūkstančių konsultantams, 45 tūkstančiai premijoms), gali suskausti galvą.

Taip, konkurse yra daug labai blogų projektų, už kuriuos turėtų grėsti baudžiamoji atsakomybė, o prisimenant, kad visas konkursas Kauno miesto savivaldybei kainavo 125 tūkstančius eurų (80 tūkstančių konsultantams, 45 tūkstančiai premijoms), gali suskausti galvą.

Suma lietuviškais standartais išties nemaža, tačiau prieš kažką kaltindami pinigų švaistymu prisiminkime, kad buvo gauti 145 projektai. Vadinasi, vieno projekto kaina siekė apie 860 eurų. Jeigu įsivaizduotume, kad prie vieno projekto vidutiniškai dirbo 3 žmonės visą mėnesį (apie 534 valandas), išeitų, kad Kauno miesto savivaldybei vidutiniškai kiekvieno dalyvio darbo valanda kainavo 1,6 euro. Priminsiu, kad Lietuvoje minimalus valandinis atlygis – 2,32 euro. Todėl už tokius įkainius gavus saują nesąmonių, net nelabai išeina skųstis.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Parodos darbai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Parodos darbai

Architektūra dažnai tampa politiniu įrankiu, šis konkursas toks ir yra – tai rimtas politinis pažadas, kurį iki kadencijos pabaigos miesto valdžia turi įgyvendinti. Jeigu, kaip žadėta, 2018 metais Nacionalinis mokslo centras nestovės, 2019 metais savivaldybių tarybų rinkimuose gali būti labai sunku vėl gauti rinkėjų pasitikėjimą.

Panašumas su Seimo rinkimais taip pat neatsitiktinis, juk vienas ryškiausiai spaudoje konkursą aptariančių komisijos narių kandidatuoja į Seimą. Konkurso rezultatai, kuriuos garantuotai gausiai nušvies žiniasklaida, bus paskelbti vos savaitė prieš Seimo rinkimus. Tai paaiškina, kodėl visuomenei susipažinti ir aptarti beveik pusantro šimto projektų duota vos viena savaitė. Šis konkursas yra paprasčiausia politika, kurioje visuomenės nuomonė yra antroje vietoje.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą